Kiemas

First topic message reminder :

Vienoje rankoje laikydama popierių su koordinatėmis, kitame keliautojos nutrinta lagaminą, ėjo per kiemą, vis dairydamasi tai į popierių tai į mokyklos pastatą ir jos augmeniją. Vis toliau vis labiau jos akys blizgėjo nuo tokio vaizdo. Niekada nemačiusi tokio didelio ir gražaus pastato. Aišku tik per televizoriu...Bet realybėje buvo geriau. Pagaliau susikaupusi pasuko link bendrabučių.

Maya išėjo iš bendrabučio besisagstydama paltuką. Kieme buvo ramu, ramiau nei anksčiau, todėl nebuvo per daug į ką dairytis. Ji ramių ramiausiai išėjo iš mokyklos teritorijos.

Priėjus į kiemą Hiratą užpuolė prisiminimai, oh kiek visko čia įvyko, kiek naujų draugų čia pažinta. Prisiminė ir savo atvykimą, kai nedrąsiom kojom žengė į šį kiemą. Kiek pastovėjus ir viską prisiminusi ji nusišypsojo ir nuėjo atsisėsti ant suoliuko po medžiu. Hira apsidairė po tuščią kiemą, nukritus keliems vėjo nudrėkstiems lapams Hira pagalvojo:
-O jėtus. Tuščia. Gal visi išmirė? Gal prasidėjo zombių apokalipsė?
Vien nuo minties ji nusikratė ir nusijuokė. 
-O gal visi išvažiavo ir mane paliko?-pagalvoji ji vėl ir vaikiškai patempus lūpą jos akys užašarojo, ji vėl pakratė galvą-ne, Lucas su Yoriu tai yra. 
Susimąsčiusi ji toliau sėdėjo.

Neskubėdamas vaikinas ėjo link kiemo, jau keletą kartų čia buvo, tačiau niekada per ilgai neužsibūdavo. Galbūt, kadangi skubėdavo, o galbūt dėl to, kad nebuvo su kuo pasikalbėti, pabūti. Hikaru eidamas stebėjo medžius, kaip jie  išaugę, jų lapus, žalumą bei formą,  šakas, kaip jos išsidėsčiusios, jam patiko  šis metų laikas, jis jautėsi atsipalaidavęs, tačiau šiek tiek vienišas, neturėjo per daug draugų, nebuvo su kuo pasišnekėti apart vienos vaikystės draugės. Eidamas pastebėjo geltonplaukę merginą, sėdinčią ant suoliuko.
-Įdomu ką ji čia veikia vienui viena- Pasakęs pats sau patraukė link jos.
Priėjęs pažvelgė į  merginą iš arčiau, tada priėjo ir nusišypsojo
-Laba diena, ką čia veikiate viena pati? Gal ko nors laukiate?- Paklausė.

Hira buvo paskendusi savo mintyse, negirdėjo aplinkos, kad kažkas ateina taip pat negirdėjo, kol tas kažkas nepradėjo kalbėti, aišku Hirata nebūtų Hirata jei nebūtų krūptelėjusi. Ji nusijuokė. Pakėlusi retas, tamsiai raudonas akis pamatė nepažįstamą vaikiną, pažinojo kaip ir visus šioj mokykloj, o šis atrodė naujas ir labai mandagus. 
-Sveikas. Aš?-šyptelėjo mergina,- sėdžiu. Nea nieko nelaukiu, šiaip sėdžiu, mėgaujuosi oru. Prisijungsi? 
Mergina patapšnojo ranka į vietą šalia jos, juk naujų draugų niekada nebus per daug, o ir vaikinas atrodo malonus. Bei pagal amžių atrodo, lyg bus jos klasiokas, tad pažintis tikrai nepakliudys. Hirata žiūrėjo į vaikiną ir stengėsi sėdėti ramiai ir nepadaryti blogos pirmos nuomonės, kadangi mergina yra išties keista. Na keista gal kiek per silpnai pasakyta.

Vaikino lūpų kampučiai pakilo.
-Prisijungsiu- linksmai atsakė ir prisėdo šalia merginos. Nužvelgė ją, ji šiek tiek atrodė sutrikusi, lyg kažką slėptų.
-Kas atsitiko?- susidomėjo, galbūt pasakė kažką, ko nereikėjo.
Pasikasė galvą, lyg ir nieko tokio nepasakė, galbūt mergina tikėjosi, kad jis atsisakys pasiūlymo?  Visokios mintys plūdo į Hikarų galvą, jis nebuvo pripratęs, kad žmonės nejaukiai jaustųsi aplink jį, tad nežinojo ką daryti. Galbūt jam tiesiog išeiti? Galbūt tada merginai pasidarys geriau?
-Žinai, jeigu kažką padariau, ko neturėjau, labai atsiprašau- išpyškino ir pradėjo stotis, jeigu mergina prastai jaučiasi aplink jį, geriau jau įšeis.

Mergina pradėjo juoktis ir čiupo vaikiną už rankos ir patraukė žemyn kad jis toliau sėdėtų ir pradėjo dar garsiau juoktis. Supratusi, kad pasielgė nemandagiai ji tarė:
-Ohh.. atsiprašau labai, bet nenorėjau, kad išeitum,-Hira pasižiūrėjo vaikinui į akis,- ajjj be to, aš Hirata, naaa pilnai Hirata Hiuma, gali vadinti Hira, o gali ir Hirata, kaip tau labiau patinka. 
Išpiškinusi žodžius lyg greitakalbę merginą atskleidė truputį savo keisto elgesio, tad išspraudusi šokią tokią šypsenėlę ji primerkė šiek tiek akis:
-Tikiuosi neišgąsdinau.
Supratusi, kad pasakė tai garsiai, ji užsidengė veidą rankomis ir išraudo.

Sustabdytas merginos, Hikaru prisėdo.
-Mano vardas Hikaru, Hikaru Naoto, gali vadinti mane Hikaru- Nusišypsojo. Pastebėjęs, kad mergina išraudo, uždėjo ranką jai ant galvos, kaip ant šuniuko.
-Viskas gerai, gali nesijaudinti- Nusišypsojo žiūrėdamas jai į akis, ir pakasė jai galvą. Tada pasisuko ir atrėmė nugarą į suoliuko atlošą, užvertė galvą ir stebėjo dangų, kaip debesys skriejo, bei raitėsi danguje, dangaus mėlynumas ramino, bei debesys teikė dangui žaismingumo.

''Hikaru'' gerai, Hirata, įsimink, gana panašūs vardai, linksma-pagalvojo ji bei garsiai pridūrė,- labai gražus vardas.
Hirata sėdėjo įsitempusi kaip styga, kol vaikinas nepasakė, kad viskas gerai, tuomet Hirata prabilo:
-Tai gerai, kad gerai, kadangi kai man būna gera nuotaika, aš kalbu per daug, ir judu per daug. Žodžiu, būnu kiek hyperaktyvi.
Kuomet vaikinas uždėjo jai ant galvos ranką, ji prisiminė savo netvarkingus plaukus ir tyliai sukikeno, o vėjo plėšami lapai krito ir krito, keli apsilankė ir pas Hira, tad jis gražiai juos nuėmusi nuo didelio ir šilto megztuko į mesdavo į šalia buvusią šiukšlių dėžę, kurią jau matomai reikėjo išvalyti.

Pastebėjęs, kad mergina jau nurimo, Hikaru pralinksmėjo.
-Ar senai tu jau čia? Aš pats čia naujokas, neseniai atsikrausčiau, tad draugų neturiu, na išskyrus sutikau vieną vaikystės draugę- pradėjo pasakoti, tada prisiminė, jog paklausė klausimo ir nutilo, šiek tiek suglumo, visada toks būdavo, jeigu jau pradėdavo pasakoti, tai sunkiai sustodavo.
-Atsiprašau, kartais užsišneku- nusišypsojo, slėpdamas jog susigėdo-

Tuo metu kai vaikinas pralinksmėjo, Hiratai nuotaika taip pat pagerėjo, kadangi ji visuomet netyčiomis perima kitų nuotaiką. 
-Aš? hmmm net nebežinau, pasimečiau laike..-skardžiai nusijuokė- metus, o gal du. Be to matau, kad tu naujokas, bet manau puikiai pritapsi. 
Hirata nusiėmė dar porą žalsvų lapų nuo megztuko. Oras gražėjo, vejas nebe taip stipriai glostė žandus. 
-Nusišneki? Hmm tai puikiai sutarsim tada!-sukikeno šviesiaplaukė padauža.

Vaikinui palengvėjo, kai mergina pasakė, kad jie turėtų puikiai sutarti.
-O kaip tau sekasi šioje mokykloje? Kažkaip tuščia atrodo šiek tiek, visada vienas slampinėjau iš kampo į kampą- nusijuokė, prisiminė, kaip vaikščiojo aplink miestą, iš kampo į kampą, neturėdamas ką veikti, kol galiausiai neužsukdavo į arkadų centrą, ir nepraleisdavo ten visos dienos. Tiesą sakant, gan įgudo ten esančiuose žaidimuose, kai tiek laiko praleido, ten žaisdamas žaidimus, svajodamas apie draugus. Bekalbant pastebėjo gražų medį, su spalvingais lapais, ir visas spalvų žaismas jam labai patiko, greit išsitraukė telefoną, ir nufotografavo jį. ''Pasiliksiu ateičiai'' pagalvojo jis, nuo pat atvykimo, kai ką nors įdomaus ar gražaus pamatydavo-nufotografuodavo, kad galėtų kartas nuo karto pasižiūrėti.

Hikaru uždavus merginai klausimą, ji trumpam sustingo ir prisiminė praeitus mokslo metus, kurie buvo išties linksmi. Prisiminė viską: visas pažintis, klasės darbus, ekskursiją. Atsipeikėjusi pasižiūrėjo į vaikiną.
-Linksmai. Čia linksma, čia laisvai galiu juoktis skardžiu juoku per koridorius ir niekas manęs nebara,-nusijuokė,-na o dėl žmoniųųų, tai visi ilsisi kadangi neperseniausiai iš ekskursijos grįžom.
Tuo metu Hira iš oro pagalvojo apie beste, kadangi šios nebuvo matyti, nors jos gyvena vienam kambary, bet to po kai išėjo ir paliko Yori jos matyti nebuvo. Grįžusi vėl iš prisiminimų Hirata nusipurtė ir toliau mezgė pokalbį su vaikinu.

Vaikinas pasikasė galvą, iš merginos pasakojimo atrodė, kad čia labai linksma, tad vaikinas tikėjosi, kad čia bus daug žmonių, su kuriais jis galės susipažinti, bei gerai praleisti laiką. Tikėjosi, kad čia atras daug draugų, galbūt ir antrają pusę, nes visą gyvenimą daug keliavo, tad dauguma draugų, jo tikriausiai net neprisimena. Tada prisiminė, kaip atkeliavo čia, ir jį atpažino jo vaikystės draugė, kaip jie kartu pasivaikščiojo, kaip ji jį įstūmė į fontaną, kaip jie atsidūrė parke ir ten rado šuniuką.
-Tau patinka gyvūnai?- paklausė.

Mergina peržvelgė bendrabučio langus, dauguma buvo užtrauktomis užuolaidomis, tad aiškiai matosi, kad ilsisi arba miega, naa arba... Mergina nusijuokė, neaiškiai tyliai bet nusijuokė tada trumpam surimtėjo, bet išgirdusi vaikino klausimą išpūtė akis bei labiau pasisuko į Hikaru ir pradėjo čiaukšėti:
-Patinkaaa, visada norėjau pandos arba pingvino, jie tokie mieeeeeli!
Mergina kiek sucypė bei toliau kalbėjo:
-ir triušiukai ir jūrų kiaulytėės, awww jie tokie awwww. 
Supratusi, kad per daug išsireiškė ji ramiai paklausė:
-O tau patinka?

Vaikinas sukikeno, merginos emocijos labai aiškiai matėsi, jos veide.
-Man taip pat patinka visokie gyvūnai, niekam nesakyk, bet mes su vaikystės drauge radome vienišą šuniuką, ir pasiėmėme jį su mumis. Gal kada norėsi jį pamatyti? - Nusišypsojo, nors tai ir buvo paslaptis, jis jautė, kad gali pasitikėti šia mergina.
-Jis toks mielas, bei švelnus, ir kas be ko, labai draugiškas! Kai jį radome, tai daug su juo žaidėme- pasakojo toliau. Prisiminė, kad dar prieš akimirką su juo žaidė, ir tada jo vaikystės draugė jį išsinešė.

-Norėėėsiu,-išsišiepė šviesiaplaukė iki ausų,- awww dar labiau norėsiuuu!!
Mergina iš džiaugsmo ir nekantrumo pradėjo trypčioti iš kojomis, juk šuniukai tokie mielai, o kai dar vaikinas taip mielai apibūdino, ji taip įsinorėjo tą šuniuką prie savęs prisiglausti. Turėjo ir ji namuose šuniuką, tokį mielą, kad kai reikėjo Hiratai atvažiuoti į šią mokyklą ji braukė ašaras, kadangi labai lengvai ji prie visko prisiriša. O tas jos šuniukas toks mažas ir gauruotas, kuomet jis eidavo jo gaurai tysdavosi žeme ir jis atrodydavo kaip mažas gaurų kamuoliukas. Hirai buvo įdomu kaip Hikaru rastas šunytis iš išvaizdos atrodo, tad ji nekantriai žiūrėjo į vaikiną.

-Labai liūdna, kad moyklos taisyklės neleidžia laikyti gyvūnų, tad mes slepiame jį- pasakojo vaikinas. Hikaru norėtų, kad direktorė leistų laikyti šuniuką, tokiu atvėju galėtų laisvai jį vedžioti, bei šiaip pažaisti. Šuniukas buvo tikras žmonių magnetas, vos tik kas nors jį pamatydavo, iškarto norėdavo paglostyti, arba apsikabinti kaip pliušinį meškiną ir eiti miegoti.  Norėjo jis ir vaikystėje šuns, gi sakoma, kad šuo tai geriausias žmogaus draugas. O draugų Hikaru norėjo, iš prigimties buvo draugiškas, mėgo bendrauti, pamatyti naujų žmonių.O ir pats dažniausiai pritraukdavo žmones prie savęs, turėjo tokią draugišką aurą, tad aplinkiniai ramiai jausdavosi prie jo, na retkarčiais, kai kurie šiek tiek prisibijodavo jo iš pradžių, bet greitai nurimdavo.
Hikaru atsiduso, nežinojo ką darys, jeigu juos pričiups turinčius augintinį, ir neleis jo pasilikti.
-Tai ką nori veikti? - paklausė merginos, paklausė su šypsena ir atsistojęs pasiražė - Gražus oras šiandien- tarė ir atsisuko į merginą.

Here you go :

-O gal gražiai paprašiusi direktore leistų-vylėsi Hirata. Ji galvojo, kad šuniukas labai pralinksmintu mokinius ir pakeltu nuotaikas, suteiktų atmosferai žaismingumo, manau pasakius visas šuniuko gerąsias puses, direktorei suminkštėtų širdis ir galbūt ši leistų, o jei ir ne, tai nieko, slaptai laikyti dar linksmiau. Nors Hiratai linksma viskas. Jei jai gera nuotaika, jai sugeba viskas linksmai atrodyti. 
-Hmm.. nežinaaau, o ką pasiūlysi?- Hira taip pat nusišypsojo ir sėdėdama žiūrėjo į vaikiną,- gražus, gražus tas oras.

-Na, galime eiti pasivaikščioti, tada galėtume užeiti į kavinę kavos, arba galime tiesiog nueiti į arkadų centrą pažaisti- galvodamas apie tai, kur galėtų nueiti vardijo Hikaru. Vaikinas vos ne visas dienas praleisdavo arkadų centre, nes netūrėdavo ką veikit ir tiesiog vaikščiodavo iš kampo į kampą. Ateidavo ten ryte, o išeidavo tik sutemus. Galvodamas Hikaru pasikąsė sau galvą, tada pažvelgė į dangų. Atrodė, jog jie čia neilgai tebuvo, tačiau debesys kuriuos matė, jau buvo nuplaukę tolyn, o į jų vietą atkeliavo kiti.

-Galim. Mmm visai norėčiau šiltos kavos, senai begėriau-tuomet prisiminė laikus kai be kavos negalėjo nė dienos, bet atvažiavus čia, teko atprasti.-aš net jos skonį pamiršauuu.
Hira trumpam vaikiškai patempė lūpą, tuomet atsistojo ir pasitaisė megztuką, per tokį ramų orą tingėjosi kažkur eit, bet dėl kavos- verta. Hirata pasitaisiusi šviesius susivėlusius plaukus pasiraižė, bei atsisuko į vaikiną.
-Naaa tai eime.-šyptelėjo.

Vaikinas ir mergina išėjo.