Stogas

First topic message reminder :



Nors oficialiai čia būti mokiniams neleidžiama, tačiau tai yra patapusi viena populiariausių vietų per pietų pertraukas

Susitikus žvilgsniams nuraudo, dar laikydama ranką ant iškilusio guzo.
-Atsi...
Net nespėjus jo deramai atsiprašyti, už sudrumsta jo erdvę, vaikinukas nusisuko.
-prašau...
Tarstelėjusi pasiėmė nuo žemės knyga, įsidėjo į savo taše. Ir patyliukais, kad daugiau niekam netrukdytu nulipo laiptais žemyn.

Pamates kad liko vienas, vaikinukas pagaliau atsipute ir atsiduso.
- Pagaliau vienas. - pasakė sau užsimerkdamas.

Pasedėjęs nusprendė išeiti į miestą. Pasuko link laiptų ir pradėjo lipti žemyn

Takumis išėjęs iš direktorės kabineto nusprendė apsidairyti po mokyklą. Koridoriuj priėjęs laiptus lipo į jais į viršų tol, kol nebebuvo kur toliau lipti ir reikėjo atsidaryti duris. Jis palenkė rankeną ir jos - kaip keista! - atsirakino. Ankstesnėje mokykloje stogo durys žiemą visada buvo užrakintos, o čia - ne. Nesudvejojęs vaikinas išėjo į lauką. Jautėsi šaltukas, tačiau pernelyg šalta nebuvo. Jis užsisegė palto sagas ir nuėjo prie krašto, dairėsi kas vyksta aplink.
Jis buvo kaip katinas, tačiau katinai jo nemėgo. Visada jautė kur išėjimas į lauką, nes jis mėgo būti gamtoje.

Kurį laiką taip besidairydamas stoviniavo, kol pasidarė šaltoka. Jis nieko nelaukęs apsisuko ir nusileido laiptais žemyn nuo stogo.

Fan pasodino šuniuką ant žemės ir padėjo pirkinių maišelį. Niekada neturėjo šuns, tad visa laimė, jog parduotuvės darbuotoja suteikė šviesos visam procesui. Pirma reikėjo šuniuką pamaitinti, tad praskalavusi naują indelį įpylė į jį geriamo vandens, tuomet į kitą indelį sauso ėdalo. Šuniukas tuoj pat kibo lakti vandens. Fan nusišypsojo ir atsisėdusi šalia stebėjo kaip jos mažylis valgo.

Šuniukas :3:

Vaikinas pamanė, jog vienintelė vieta kur Fan galėtų laikyti šuniuką, buvo kaip tik ši. Užlipęs laiptais pastebėjo praviras duris, pravėrė jas plačiau, iš pirmo žvilgsnio lyg ir nieko nesimatė, bet šiek tiek išėjęs ant stogo pastebėjo merginą, ji laikė šuniuką ir su juo žaidė. Vaikinas priėjo arčiau, ištiesė užklotą su kuriuo Fan buvo jį užklojusi, -Ačiū- padėkojo, ir prisėdo šalia merginos.

-Kaip tau, mieganti gražuole, sekasi?-nusišypsojo Fan.-Ir kaip tau pavyksta užmigti bet kur? Aš ir norėčiau to išmokti, tad nušviesk mane savo meno įžvalgomis,-nusijuokė ir padėjo paklodę ant žemės, ant jos ir atsisėdo.

-Na, bent jau išsimiegoti galėjau, dabar jaučiuosi energingas ir žvalus- nusijuokė. -Aš visada labai lengvai užmigdavau, jeigu pameni, per pamokas pastatydavau knygą, kad mokytoja manęs nematytų ir miegodavau. O visiems atrodydavo jog įnirtingai mokausi- Nusijuokė. -Žinoma, po to namuose turėdavau papildomai pasimokinti- nusidūso

-Man, tiesą sakant, miegoti trukdo visas tas šurmulys, bet nieko, kaip nors išgyvensiu, jau nedaug liko,-nusišypsojo ji ir stebėjo šuniuką.-Tai ką, šią savaitę jis miegas pas mane, o kitą pas tave?-nusijuokė Fan.-Na žinai, kad kas nesusektų. Tai bus mūsų maža paslaptis ir maištas prieš sistemą. Nors tau maištauti nebūdinga, tad jei ką, sakyk, jog grasinau tau ir neturėjau kitos išeities,-nusijuokė mergina.-Be to, vardą sugalvojai ar tave pilnai tenkina Hikaru?-išsišiepė nuo ausies lig ausies.

-Na, jeigu jo vardas būtų Hikaru, nesupraščiau į ką kreipiesi- Pagalvojo. -O kodėl nepavadinus Fan? -Paklausė. Priklupęs paglostė šuniuką, už ausyčių, šonus, stebėjo kaip šuniukas linksmai vizgina uodegą.

-Man būtų smagu, vienu šūviu du zuikiai,-nusijuokė mergina ir kiek pagalvojo. Kokį dar vardą galima būtų suteikti šuniui.-Raffaello?-paklausė prisiminusi saldainius.-Bet jei tau prie širdies Fan, aš nieko prieš neturiu,-nusišypsojo mergina.-Niekada nemaniau, kad turėsiu šunį. Jaučiuosi tokia didelė dabar,-nusijuokė ji.-Tai didelė atsakomybė. Be to, reikės jį slėpti nuo visų mokyklos ponų, kad neatimtų.

-Na tai tada Fan- Nusišypsojo, pakasė šuniu galvą. -Būtų tikra laimė jeigu leistų mums jį laikyti, ir nereikėtų slėpti- vaikinas vis galvojo kaip galėtų viską padaryti papraščiau, nes kuo mažiau problemų, tuo jam lengviau.

Fan? Jis rimtai? Mergina nusijuokė ir paėmė šuniuką į glėbį.
-Girdėjai, Fan, gavai karališkos kilmės vardą!-nusišypsojo ir kasė šuniukui pilvuką.-Daug garsių žmonių nešiojo šią pavardę bei vardą, o tu būsi mūsų istorijos dalis. Visi šuniukai tau pavydės, pamatysi,-sudarė sutartį su šuniuku, tuomet pažvelgė į vaikiną.-Siaubas, kodėl mokykloje niekas nevyksta. Gal nori papaišyti ant lentos ar dar ką? Man stačiai iš nuobodulio tuoj stogas pradės vaižiuoti,-atsiduso ir paleido šuniuką, pati atsigulė ant žemės ir ranka uždengė akis nuo saulės.-Viskas, jaučiu kaip ši vieta siurbia iš manęs energiją.

Vaikinas gulėjo, stebėjo dangų, kaip raitėsi įvairių formų ir dydžių debesys. -Man kaip ir tau buvo labai nuobodu čia, jokios veiklos, diena iš dienos tokios pačios, bet dabar su tavimi jaučiuosi geriau-  išpoškino Hikaru. Jis jautė, jog nors mergina ir yra padykusi, viduje yra labai geras žmogus. Atsisėdęs atsirėmęs į sieną pasižiūrėjo į merginą, ji jam pasirodė šiek tiek užtilusi. Nesupratęs kas nutiko jis išsitraukė telefoną tam, kad pasižiūrėtų ar nėra praleistų skambučių. Nenustebęs, jog nė vieno skambučio negavo įsikišo telefoną į kišenę.

Mergina ūmai pakilo ant kojų ir nuėjo prie turėklų, persisvėrė ir pažvelgė žemyn. Vis dar būtų tikimybė, jog nukritus išgyventų, tačiau apie kokybę gyvenimo jau buvo kita kalba. Fan atsisėdo ant turėklo, permėtė kojas į kitą pusę ir atsistojo, laikydamasi už turėklų pasilenkė į priekį ir pagavo vėjo gūsį. Širdis akimirksniu pradėjo plakti sparčiau, visi miegai išsilakstė kas sau. Mergina nugara atsirėmė į turėklus, atsisėdo ir vėl pastatė kojas ant tvirto grindinio.
-Gerai, man jau geriau, ką dabar veiksime?-nusišypsojo lyg niekur nieko.

Nenustebintas merginos veiksmų vaikinas atsistojo, minutėlę pasvarstęs atsidūso -Net neįsivaizduoju, o ko nori tu? Fan pasiimsime kartu? - paklausė, nė nenutuokė ką veikti šiame tuščiame, ramiame dievo pamirštame miestelyje. Paprastai jis praleisdavo dienas slampinėdamas iš kampo į kampą, kartais pavalgydavo, kad išgyventu. Jam patiko miesto ramybė, bet kartais tikrai atrodydavo jog trūksta veiklos.

Fan palinksėjo galva ir grįžo prie sėdimos vietos, pirkinių maišely surado pavadėlį ir pasigavusi šuniuką užsegė jam antkaklį, tuomet prisegė pavadėlį, kad kartais niekur nepabėgtų ir nesukeltų nemalonumų.
-Mane šitas miestas varo į gilią neviltį,-atsiduso mergina ir susirinko visus daiktus.-Moki šokti? Gal nori mane išmokyti?-nusijuokė ji. Nieko geresnio jos galvoje nesisuko.-Arba galim paieškoti legalių būdų įsilaužti pas budėtoją ir paleisti muziką per visas mokyklos kolonėles,-nusijuokė Fan.-Tau iš vis šokti patinka?

-Iš manęs ne koks šokėjas- nusijuokė Hikaru. -Na jeigu pamokintum, galėtume pašokti- pasvarstė. Bandant prisiminti visas vietas kurias aplankė apvaikščiodamas miestą, kai ką prisiminė -Hmm, arkadų centre esi buvusi? - paklausė, gi toje vietoje praleido gan nemažai laiko, tai kone linksmiausia šio miesto vieta.

-Na, bent jau priimi tiesą tokią, kokia ji ir yra,-nusijuokė Fan. Sulaukusi pasiūlymo vėl grįžti į miestą mergina papurtė galvą. Nebuvo jai ūpo vėl kažkur eiti.-Gal kitą kartą, manau, jog eisiu į kambarį. Susimatysime,-mostelėjo ranka Fan ir pasigavusi šuniuką nužingsniavo link bendrabučio.

Hikaru palinksėjo -Gerai, tad iki kito karto- atsakė. Išlydėjo akimis merginą, ir po minutėlės pats išėjo.