Seselės kabinetas

Erika užėjo paskui Kyuu. Pamačiusi kaip jis šneka su prisistačiusia Maya, susiraukė ir nusikeikė. 
-Nereikia man ledo
Apsisuko norėdama išeiti.

-Ne, manęs pasigailėjo. Nebent nusibrozdinau kelį krisdama, bet nieko tokio, niekur neskauda - kalba tvarkydama jo lūpą, kad nukreiptų jo dėmesį nuo galimo skausmo ar graužimo. Baigusi kalba toliau:
-nežinau ar galiu kuo nors daugiau padėti, tai pasistenk nejudinti žaizdelės perdaug, greičiau sugis - pasako. - rekomenduoju daug nesibučiuot - nusijuokia jį erzindama ir kyšteli liežuvį. Į Kyuu ir Eriką nelabai kreipia dėmesio, kol jie į merginą nesikreipia.

Lucas rimtai ir nekrutėdamas vis dar žiūrėjo į vieną tašką. Net išgirdęs Erikos keiksmus, nereagavo, tik juto lengvą dilgčiojimą lūpoje.
Po paskutinės Mayos replikos už tai pradėjo juoktis. Tikrai nuoširdžiai mergina jį prajuokino ir grąžino linksmumą. Bet už tai vėl plyšo beužsitraukianti žaizdelė ir paleido kraują. Lucas staigiai užsidengė delnu ir pirštais prispaudė lūpą, kad nuo juoko daugiau neišsitemptų.

-atsiprašau - prikanda lūpa Maya žiūrėdama į Lucaso lūpą, o tada nusišypso. - kažin, ar mūsų kelionė prie ežero vis dar tęsis. - pamąsto balsu.

- Nežinau, gal ir galėtum, - rimtai atsakė, nelabai suprato tokios Majos vaidybos, o vaikinas rodos sėdėjo kaip žemes pardavęs.
Apsilaižė prisiminęs pyragą , kurį žadėjo, tačiau dabar ne tam laikas.
Kaip styga atsistojo ir grįžo prie Erikos.
- Baka-chan, onegai!, - pagražino Erika atgal prie kėdės , kuris dar buvo laisva.
- Prisimink ką sakė Sensei, - suradęs ledo atnešė ir įmetęs šį į maišelį padavė merginai.
- Jeigu nori ta ranka naudotis ateityje ir vėl mušti visus, teks manęs klausyti, - jau norėjo spriktuoti kaktą merginos, tačiau susilaikęs pagaliau nusišypsojo.
Tada išgirdo apie nubrozdinimus.
- Kas per nubrozdinimai?,- pasisuko į Mają ir sukluso , o tada vaikinas vėl ėmė kraujuoti, kaip mergina per tas dienas, nenustoja tačiau šis patenkintas priešingai nei panelės.
- Taigi...tu gal esi jos brolis?,- paklausia vaikino.

Lucas vėl išsiviepia matydamas tokį Mayos veidą. Net spaudžiantys pirštai nepadėjo sulaikyti šypsenos.
-Eh?
Sukluso prakalbus vaikinui. Lygtais jis į jį kreipėsi.
-Aš? Neee... whaaa?
Sudeliojo anksčiau girdėtą informaciją.
-Palauk! O tu nebūsi jos vaikinas? Iš kitos klasės... su pagaliu?
Nukreipė pirštą į Kyuu, bet pro pirštus pamatė Eriką. Veidas apsiniaukė.
-Nenoriu eiti prie vandens.
Nesėkminga dienos pabaiga. Atsistojo ir išėjo iš kabineto.

-It vėl atsidūrėm ne vietoj ir ne laiku, mūsų klasės peštukas užsipuolė merginą rožiniais plaukais, nežinau koks jos vardas. Aš tiesiog parvirtau, man nieko nenutiko. - pasako per daug nemąstydama apie kalbamus dalykus
-Tai kad jis nėra mano vaikinas - pasako pasimetus Maya išeinančiam Lucasui. - Ir jis nėra mano brolis - Pasako Kyuu. Ji nesuprato kodėl Lucas supyko.

Nespėjo išeiti pro duris, o buvo vėl nuvesta ant kėdės Kyuu. Žvilgtelėjo į beburkuojančią porelę, po to bandė susigaudyti kas vyksta tarp Kyuu ir Mayos. Begiojo žvilgsniais nuo vieno prie kito. 
-Sugis. Visada sugyja. 
Paburbuliavusi nusikeikė. Kažkaip nebuvo jėgų pykti ant Kyuu, nors gi planavo, kad atidaužys po rungtynių. O gal čia dėl to kad pralošė? Tipo kaltės jausmas.
-Fak
Pagriebė ledą iš Kyuu rankų ir išėjo.

- E?,- kilstelėjo antakį, tačiau vaikino jau nebuvo nei kvapo.
- Mano klasiokė, - dusliu balsu pasakė išgirdęs Majos paaiškinimą.
- Ji nedraugiška, turbūt pasakė kažką, tačiau pagal tai koks ano stovis, merginai turbūt irgi kliuvo nemažai?,- pasamprotavo Kyuu.
Nespėjo nieko ir Erikai atsakyti, ši greitai išlėkė, bent tiek gerai , jog pasiėmė ledo.
Tik šį kartą mergina buvo labiau pasimetus nei įprastai, gal pradeda prisiminti jį .
- Maja, kur pyragas?,- prisiminė pažadą, nors turbūt buvo ne laiku ir ne vietoj.

-Pyragas kambaryje, jei mano brolis jo dar paliko - pasako mąstydama apie Lucasą. Kažin kokia musė jam įkando - atsiduso.
-Galėčiau iškepti kitą, jei nori. - pasako kurį laiką patylėjus.

- Gal kitą kartą?,- pasitaisęs rūbus priėjo prie merginos.
- Eik paskui tą vaikiną, akivaizdu, kad jam patinki, - pabaksnojo merginai į krūtinę.
- Jis turbūt ir čia žiūrėjo,- rimtu žvilgsniu smeigė akis merginai į veidą.
- Juokauju, smagu tave matyti, gaila , kad tokiomis aplinkybėmis,- nusižiovavo, visgi buvo su sportine apranga, reikėtų jam eiti persirengti, kuprinę su rūbais atsivilko kartu su Erika.
- Aš akimirka, - užsisukęs ėmė nusirenginėti.

Maya nusuko akis į priešingą pusę nuo tos, kur Kyuu persirengė. Jo nuogas kūnas jai dabar nerūpėjo. Ir vis vien nieko naujo veikiausiai nebūtų pamačiusi. Ji vis galvojo apie Lucasą ir apie Kyuu žodžius. Po kurio laiko atsistojo nuo kėdės ir patraukė link durų.
-Aš einu susirasti jį, parašysiu vėliau. - nusišypso vaikinui išeidama iš kabineto.

Nieko nesakė, persirengęs išsitraukė saldainį kurį suvalgęs paglostė sau pilvą.
- Reikės pas Eriką užsukti, - sau pasakęs ėmė ieškoti tepalo ir sau, kadangi susimušė kelį.
Galiausiai išėjo iš kabineto.

Kyuu grąžino Eriką į seselės kabinetą ir vėl pasodino ją, tik šį kartą ant lovos. Tuo metu mergina visą kelią jį plūdo pravardėmis kokias tik žinojo, galiausiai ėmė sakyti išgalvotas, bet pastebėjusi, kad tai vaikino nepaliečia nutilo.

Visi tie keiksmai Kyuu buvo kasdienybė, taip kaip ir Kendo mokykloje, klasiokai ir net ji pati, būdama kietakaktė dar ir blogiau elkdavosi.
Jai nutilus Kyuu prisimerkęs pasižiūrėjo į merginos ranką, kuri jau gerokai patino, nepaisant ledo.
- Matai, rimtai, - parodė pirštu ir dar suradęs ledą pakeitė seną nauju.

Suspaudė lūpas ir papūtė žandus. Riešas tino ir net skaudėjo. Vos per kelias dienas patyrė tiek visko, kad kažin ar kiti patiria per visus metus. Atsidususi nuo riešo žvilgsnį perkėlė prie vaikino akių. Teko užversti galvą, kad tai padarytų.
-Aki...?
Nedrąsiai sukuždėjo. Ji bandė suvokti ar neapsirinka dėl asmens. Jei vis tik suklydo, tai vaikinas nesupras apie ką ji kalba ir tiek. Bet klasėje matytas randas ir keletas sutapimų, bei jo pastovus prikaišiojimas apie mažą Eriką, nedavė ramybės.

Kyuu ėmė žiovauti, kadangi šia savaitę mažai gavo miego, o ir įvykių buvo nemažai, realiai, praleido beveik visas muštynes, tačiau kas vyko po jų teko ir jam paragauti.
- O tu tikrai užsispyrus, - nužvelgęs jos veidą tarė, kuris rodos visas priešinosi bent kokiam malonesniam pokalbiui. Žaizdos merginų niekad nepuošė, o priešais esanti buvo pakankamai sužalota, aišku , nepalūžus ir turbūt dar ne vienam pagražintu marmūzę, tačiau vis tiek mergina, Kyuu pasijautė kiek nesmagiai , kad merginai šitaip prasidėjo mokslo metai.
- Ką?,- pakėlė vieną antakį ir palinko prie merginos veido, suprato, kad ji kreipiasi į jį, juk jo pavardė buvo tokia ir tik keli žmonės jį taip vadino.
Dabar Kyuu akys buvo šiek tiek šiltesnės ir gyvesnės nei kada prieš tai, tas vienas žodis suteikė kažkokį jausmą, turbūt smalsumą, nes šis iš dalies ėmė nekantraut , ką šioji toliau pasakys.

Krūptelėjo. Nors ir vylėsi, kad prieš jį senas vaikystės draugas, bet nesitikėjo, kad šis taip ims ir atsakys, ir dar taip sureaguos. Pasimetusi sužiopčiojo kelis kartus, nežinodama ką pasakyti.
-Nieko. Fak of
Nusuko veidą kažkur į šoną. Per daug keista ir nemaloni padėtis susidarė. Erika sulenkė koją, jos padą įrėmė į vaikino krūtinę ir lėtai taip pastūmė nuo savęs.

Šiuo atveju vaikinas buvo visiškai ramus. Kažkaip ir suprato, jog mergina bando prisiminti jį, o tas trumpas žodis ir dar jos tokia reakcija suveikė vaikinui kaip stimuliuojantys vaistai.
Šis ėmė tyliai monotoniškai juoktis, tačiau greitai užtilo kadangi į jo krūtinę buvo įremtas merginos padas.
Kyuu kairė ranka pakilus suėmė merginos koją, kai buvo vaikai turbūt būtų patempęs šią padaužą žemėn, bet dabar , kai ji atrodo tokia pažeidžiama ir yra sužeista, nedrįso to daryti.
- Tu jį matei?,- priėjęs taip kad vėl galėtų žiūrėti į merginos akis paklausė, ji turėjo suprasti, apie ką šis kalba. Kyuu mokykloj pastebėjo Erikos smalsu žvilgsnį, kuris tyrinėjo Kyuu kai šis persirenginėjo, todėl, savaime suprantama, šis ir paklausė apie randą, kurio istorijos herojai buvo būtent jiedu.

Išgirdusi klausimą, Erika iš karto pasisuko į Kyuu ir išplėtė akis. Nesitikėjo, kad pasisuks kalba apie vaikino randą. Juk tai jos kaltė, kad Kyuu buvo sužalotas. Būtent per jos išsišokimą vaikinas turėjo ją ginti ir nukentėjo, ko sau iki šios dienos negalėjo atleisti. O kad ji tuo metu būtų buvusi stipresne... Stipriai suspaudė sveikos rankos kumštį ir nuleidusi galvą linktelėjo. Nenorėjo, o gal net ir negalėjo žiūrėti vaikinui į akis. Ir žodžiai strigo gerklėje.
-So...sorry...
vis tik prisivertė išlementi sunkų žodį.

Erika rodos parodė savo tikrąjį veidą , kurį Kyuu jau žinojo, kažkiek buvo keista, kad ši peštukė, po tiek laiko gali ir tokia būti , o jos ištartas žodis  buvo didelė nuostabai vaikino ausims, nors vaikystėje abu vienas kito atsiprašė už menkiausius dalykus.
Galiausiai uždėjo ranką merginai ant galvos:
- Baka, - daugiau nieko nesakė, pritūpęs bandė rasti merginos žvilgsnį, kadangi norėjo kuo įdėmiau pamatyti ką ši mąsto.
- Tai buvo senai, gaila kad atsimeni būtent nemalonią akimirką, - suburbėjo šis.

Kada Kyuu pritūpė ir taip surado merginos akis, ji prunkštelėjo ir nusišypsojo. Pasijuto lyg būtų mažas vaikas, kurį suaugę norėjo pralinksminti.
-Tu pats baka. Nustok mane taip vadint
Suraukė antakius. Prieš ją buvo berniukas iš jos vaikystės. Jie kartu lankė kendo treniruotes, kartu žaidė, dūko ir net pykosi. Viskas buvo smagu ir nerūpestinga. O tada Erika išsikraustė iš tų apylinkių. Jos gyvenimas pasidarė dar labiau "chuliganiškas", todėl viską nugrūdo į tolimus atminties kertelius, o galiausiai ir visai užmiršo. Tik dėka Kyuu prisiminimai vėl iškilo į paviršių.
-Kas buvo tas buvo... ir visks

- Baka janai! Akita da, - iškišo liežuvį ir bandė nusišypsoti, matydamas, kad mergina visai kitokios nuotaikos.
Iš tiesų jie spėjo vienas kitą pažinti nemažai, gaila, kad Erika dingo taip greitai, Kyuu tada dar nebuvo toks niūrus ir bent jau bendravo su visais kaip mažas , paprastas berniukas.
Gaila laikas ėjo ir keitėsi ne tik Erika, kuri dabar Kyuuu priminė didesnę peštukę nei tie kurie kabinosi prie jos vaikystėj. Ironiška pagalvojus, kad ji dabar tapo kur kas stipresnė nei tada, nei Kyuu galėjo pamanyti. Visgi užsispyrus mergaitė tapo dar didesne užsispyrėle, šiam savaime atsirado šypsena veide, atrodo vėl jie grįžo į vaikyste, į tas laimingas dienas.
- Smagu, kad prisiminei, PA-GA-LIAU, - erzino Eriką vaikinas, visgi jis atėjęs pirmą dieną į bendrabutį joje kažką įžvelgė , bet numojęs ranka nekreipė dėmesio, būtent, klasėje kai prisistatinėjo mergina pasirodė pažįstama, o dar gavęs užduotį iš mokytojo greitai patvirtino savo nuogąstavimus.
- Ar dar prisimeni?,- ištiesė ranką, kuri buvo sugniaužta į kumštį , tik vienas mažiausias pirštelis buvo ištiestas.

-Aki aho!
Išrėkė po Kyuu ale prisistatymo ir pati sukrizeno. Nors sunku buvo prisipažinti, kad buvo užmiršusi ir kad pagaliau prisiminė. Tačiau kada vaikinas atkišo mažajį pirštelį, nuo jo perkėlė žvilgsnį į akis ir klausiamai išrietė antakį.
-What?

- Heh, vis dėlto neprisimeni, - atitraukė ranką, jie vienas kitam buvo kai ką pažadėję ir tas pažadas buvo labai svarbus.
- Nieko nieko,- šis atsistojo, - Reikėtų tavo ranką aprišti elastiniu bintu , nebent gipso nori, - pasisukęs į ją pažaibavo akimis.
- Tinsta ir manau pasidarys kaip arbūzas, o tu ne ta, kuris skųstųsi , tad reikia mažąją Li gelbėti, - ją taip ir vadindavo tik labai retai, baka-chan jam labiau patiko, nes būdama maža dažnai ir save ir Kyuu įveldavo į visokias keblias situacijas.
- Kaip tu kendo lazdą laikysi?,- priėjęs ir rankose laikydamas elastinį bintą paklausė.

Kalbant Kyuu Erika vis labiau nepatenkinta merkėsi ir rodės tuoj supyks. Po paskutinės replikos iš vis iškėlė sužeistą ranką aukščiau. Sukandusi dantis parodė jam kumštį ir atlenkė vidurį pirštą.
-Kai išsikraustėm nebuvau jos niekad paėmus
Sušvokštė pro sukąstus dantis.