Sayuri Hiyori

Sayuri Hiyori

✘ 17 metų




✘ Sayuri yra rami mergina, kuri vietoj dažno kalbėjimo, verčiau pasirinks tylėjimą. Ganėtinai uždaras žmogus, kuris verčiau išklausys kitų, nei išsipasakos. Tvirtai besilaikanti savo nuomonės ir sugebanti tiek už save, tiek ir už savo nuomonę pastovėti, kas tikriausiai ir lėmė jos ganėtinai vienišą gyvenimą. Labai sunkiai įsileidžia žmones, lygiai taip pat ir sunkiai jais pasitiki. Nors ir nėra ji kompanijos žmogus ir verčiau liktu namie, kartais tikrai neprieštarauja pabūti tarp žmonių, su jais pabendrauti. Mokanti tvardyti savo emocijas, bei draugiška tiems žmonėms, kurie nėra veidmainiški. Atrodo gyvenimas savarankiškai turėjo išmokinti tvarkos, bet kas be ko, ji tikrai nėra tvarkinga, o tuo labiau rūpestinga savo daiktams.
***
✘ Mėgsta ilgus vakarinius pasivaikščiojimus, savanoriauti gyvūnų prieglaudose, skaityti knygas, stebėti ir klausytis lietaus barbenimo. Dievina gyvūnus ir viska, kas su jais susiję. Mėgsta gamtą, ypač būti joje, man ten randa ramybę. Kovos menai nėra išimtis, tai dalykas, apie kurio užsiėmimus svajoja jau gan ilgai, nors ir mokosi savarankiškai.
***
✘ Žodis šeima jos žodyne neegzistuoja. Nors ir gyvena su dviem bendraamžėm ir elgiasi ganėtinai draugiškai su jomis, Sayu jos vis tiek yra ir bus nepažįstamos.
***
✘ Nuo pat mažens gyveno ir augo vaikų namuose, tik su žinojimu, kad jos motina ją paliko. Kaip ir kiekvienas vaikas, augant klausinėjo savęs, kodėl jos gimdytoja galėjo taip pasielgti, ką ji čia išvis veikė. Vieni vaikai sugebėdavo užgožti tuos klausimus žaidimais arba kitokiais užsiėmimais, kol tuo tarpu ji - ne. Tokie klausimai skatino joje augti pyktį, liūdesį ir nusivylimą žmonėm, o tuo labiau, kai josios prižiūrėtoja buvo tas žmogus, kuris prasitarė apie motinos poelgį. Jos mąstymas nuo mažens jau skyrėsi nuo kitų, gal todėl ji visą laiką ir prabuvo viena. Augant  tokiuose vaikų namuose, kur vaikai buvo suskirstyti po du arba tris asmenis su prižiūrėtoju ir gyveno bute, tikrai nepalengvino jos gyvenimo. Nebuvo jos kambariokės blogos, o suėjus trylika, prižiūrėtojai jas galutinai palikus ir išsikrausčius gyventi netoliese, atrodo išvis nieko blogo neturėtų būti. Bet žinojimas, kad tos pačios merginos yra bjaurios veidmainės, suvokimas tik nuodijo jos gyvenimą. Vienintelis prieglobstis nuo karčios realybės buvo ir yra knygos, bei prieglaudos, kur užsimiršdavo viskas.