Music room

Muzikos kambarys. Čia įleidžiami tik muzika užsiimantys mokiniai

Pagaliau ištrūkusi iš klasės Miki pasiekė muzikos kambarį. Įėjusi pamatė, kad jis buvo tuščias. Mergina apsidžiaugė, nes niekas jai netrukdys groti. Pasidėjusi kuprinę prie fortepiono, išsitraukė lapus su natomis ir atsisėdusi pasidėjo juos priešais. Pirmiausia paspaudė vieną, kitą klavišą, o tada iš kart ėmė groti kūrinį. Fortepionas buvo suderintas ir muzika užpildė ne tik visą kambarį, bet girdėjosi ir koridoriuje bei kieme. Miki įsijautusi net nebežiūrėjo į natas, tiesiog grojo iš širdies.

Muzika:

Eidamas koridoriumi fizinio lavinimo mokytojas  išgirdo, jog kažkas yra muzikos kabinete.
- Juk dabar nevyksta muzikos pamokos, - samprotaudamas priėjo ir užėjo į kabinetą.
Išvydęs merginą iškarto atsivertė žurnalą kuriame buvo mokinių sąrašai , greitai radęs merginą dar kelis kartus peržvelgė jos nuotrauką.
- Miki Hojo, - kreipėsi į ją kiek garsiau kad tikrai girdėtų.
- Jums už dešimties minučių prasidės kūno kultūros pamoka, lauksiu jūsų sporto salėje, aprangą tikiuosi turėsite, jei ne bus parūpinta, - viską susakęs išėjo.

Mokytojui įėjus į muzikos kabinetą, Miki įsijautusi grojo ir nė nepastebėjo jo. Dėmesys nukrypo nuo muzikos tik šiam prakalbus. Ružavaplaukė patraukė pirštus nuo fortepiono klavišų ir atsisuko į mokytoją, bet nieko nesakė. Išklausė jo, palaukė, kol šis išeis, ir toliau tęsė kūrinį. Tik po kurio laiko baigusi grojimo sesiją Miki pakilo nuo kėdės ir ėmė dėtis natas atgal į kuprinę. Trumpam šmėstelėjo mintis apie kūno kultūros pamoką, bet supratusi, kad jau bus praleidus didžiąją dalį jos, jau nebeapsimokėjo ten eiti ir trukdyti. Ružavaplaukė užsimetė kuprinę ant peties ir išėjo iš kabineto.

Įėjusi į muzikos kambarį, net stabtelėjo. Net gniaužė kvapą nuo tokio vaizdo. Labai norėjo viska išbandyti, bet žinojo, kad be leidimo taip negalima elgtis. Tad papurčiusi galvą, kad nuvytu mintis, patraukė link sandėliuko, tikėdamasi ten rasti visa aparatūrą.
--po gero pusvalandžio--
Užsikrovusi visa mantūrą ant pečių ir į rankas įkvėpe ir greitu žingsniu išėjo iš muzikos kambario.

Miki įėjo į kaip visada tuščią muzikos kabinetą. Be jos kažin ar kažkas čia iš vis besilankė. Naujais mokslo metais ir patalpa atrodė kažkaip naujai. Galbūt tai buvo ryškiai bešviečianti saulė pro pradarytą langą, kuri aiškiai nušvietė kiekvieną daiktą kambaryje. Vis dėl to Miki akį labiausiai traukė portepionas. Atsisėdusi ant kėdutės ji kurį laiką spoksojo į blizgantį instrumento dangtį, tada atsargiai jį pakėlė atidengdama baltus klavišus. Paspaudė vieną, kitą ir tokie nekoordinuoti betkokių klavišų spaudymai greit išsivystė į muziką. Miki ėmė groti mėgstamą kūrinį.

Girdisi kambaryje ir lauke pro adarą langą:

Lucas užėjo į klasę, tarsi fortepiono spaudžiamų klavišų garsai jį kviestų. Tebetraukdamas per šiauduką sultis iš pakelio, jis atsirėmė nugara į sieną prie pat durų ir stebėjo kaip mikliai juda merginos pirštai.
Tik tada, kada mergina baigė groti Lucas sukando dantimis šiaudelį, taip pakelis liko kaboti ore ir vaikinas turėjo laisvas rankas paploti.
-Bravo!
Šypsodamasis jis priėjo prie merginos ir prisėdo šalia.
-Iš kur taip išmokai? Fantastiška

Miki kurį laiką begrojant net nepajudo atsidarančių kambario durų ir kito žmogaus spoksojimo. Ji buvo taip įsijautusi į kūrinį, kad net jeigu kambarys imtų griūti, ji turbūt to nė nepastebėtų. Su šypsena veide, užsimerkusi ji tiesiog skriejo pro forteliono klavišus skleisdama ramią bei gražią muziką, o jos kūnas elegantiškai lingavo merginai begrojant. Tokia kūno kalba pianistai išreiškia savo emocijas ir įsijautimą į kūrinį. Tuo momentu Miki buvo kažkur kitur. Tik baigus kūrinį ir išgirdus plojimus ružavaplaukė staigiai krūptelėjo. O ko labiausiai nesitikėjo tai, kad vaikinas taip drąsiai prieis ir prisės visai šalia jos. Instinktyviai Miki pasitraukė iki kėdutės krašto, kad bent kažkiek atitoltų nuo vaikino, nes baigti groti dar nenorėjo. Kiek suglumusi ji nukreipė žvilgasnį į fortepioną.
-Mokiausi nuo vaikystės.
Trumpai atsakė į Luco klausimą kiek šaltoku tonu.

-Tada nenuostabu, kad taip puikiai groji. Bet tai nuo pat vaikystės...
Nesiliovė čiauškėti apimtas susižavėjimo. Nors pats apie muziką nieko neišmanė, bet jei jau taip fainiai skamba, tai vadinasi tikras talentas šalia jo sėdi.
-Aš Lucasas, beje. Kuo tu vardu? Iš kurios klasės?
Užpylė tradiciniais klausimais.

Visą laiką Miki tikėjosi, kad Lucasas pasitrauks nuo jos ir atsisės kur nors kitur, bet atrodė, kad vaikinas buvo linkęs bendrauti ir niekur trauktis nesiruošė. Darėsi labai nejauku sėdėti šitaip arti. Kas žino, gal jis pradės prie jos kažkaip lysti kaip kiti vaikinai iš praeitų mokslo metų.
-Miki. Gal galėtum atsisėsti kažkur kitur?
Kaip kokią greitakalbę išpylė ir kiek piktokai žvilgtelėjo į vaikiną.

Kada mergina pažvelgė į Lucą, jis ją prisiminė. Tai buvo ta pati ružavaplaukė mergina, kurią Seiji mušė praeitais metais ir tada buvo daug įdėta pastangų sustabdyti aną vaikiną. Luco veidas tai prisiminus persimainė. Jis susiraukė ir nudelbė akis į fortepiono klavišus.
Staiga jam daėjo ko Miki paprašė. Lucas iš karto atsistojo ir per kelis žingsnius atsitraukė nuo jos.
-Sorry. Nenorėjau sutrukdyti. Tiesiog ta tavo muzika užburianti. Grosi dar daugiau?
Akyse spindėjo smalsumas, o tą nemalonų įvykį pasistengė neminėti.

Lucui pasitraukus Miki lengviau atsipūtė. Atrodo jau galėjo vėl kvėpuoti. Nepratusi kai žmonės prie jos būna taip arti ji tikrai kurį laiką buvo pasimetusi. Bet svarbiausia vaikinas atsitraukė ir mergina vėl pasijuto laisviau. Pastebėjo ir vaikino staigiai persimainiusią veido išraišką, bet pamanė, kad tai dėl jos komentaro ir nekreipė per daug dėmesio. Po jo klausimo Miki tik linktelėjo ir iš kart uždėjo pirštus ant fortepiono klavišų. Šie mikliai ėmė judėti ir kambarį vel užpildė muzika.

Le music:

Kadangi atsitraukė nuo merginos, tai liko be kėdės. Siena tuo metu pasirodė irgi per toli, todėl Lucas atsisėdo ant grindų. Sukryžiavo kojas priešais save ir į jas pasirėmė alkūnėmis. Klausėsi malonios muzikos užsimerkęs, o kada baigėsi skambėjimas vaikinas atmerkė akis.
-Nori gal šokolado?
Šiek tiek išsitiesė, į kelius pasiremdamas delnais. Prisiminė, kad kišenėje turi Snikersą, tai nepasikuklino jo pasiųlyti.

Nustojusi groti Miki dar nepatraukė pirštų nuo klavišų. Ji norėjo tęsti ir jau ruošėsi pradėti naują kūrinį, bet Luco klausimas ją sustabdė ir privertė pasukti galvą jo pusėn. Miki abejingai žiūrėjo į vaikino atkištą snikerį, bet saldžius dalykus mėgo. Viduje kilo dilema: imti ar neimti. Ir merginai buvo labai sunku apsispręsti. Greičiau sureaguoti jai padėjo vaikino žvilgsnis ir suvokimas, kad ji per ilgai delsia šiuo klausimu, todėl greitais pirštų judesiais atsilaužė nedidelį snikerio gabaliuką ir įsidėjo jį sau į burną. Nei ačiū, nei ką. Išsitraukusi iš švarkelio kišenėlės nosinaitę nusivalė pirštus kaip kokia aristokratė ir gražiai sulanksčiusi ją įsidėjo atgal. Pirštai vėl atsidūrė ant klavišų ir ėmė groti naują kūrinį. Šis kūrinys buvo daug linksmesnis mat Miki buvo paveikta saldžių pojučių nuo kramtomo snikerio. Net veide pasirodė šypsenėlė.

More music!:

Lucas plačiai išsišiepė, kada mergina atsilaužė šokolado. "kaip laukinį žvėriuką jaukintis" mintyse pagalvojo ir sukrizeno. Tačiau tuoj užsičiaupė, nes Miki vėl ėmė groti. Jis atsilošė atgal, sau už nugaros pasirėmė rankomis į grindis ir ištiesė kojas į priekį. Žiūrėdamas į lubas klausėsi mikliais pirštukais minkomų klavišų ir fortepiono skambesio.
-Vaaa... kaip nuostabu!
Nesusivaldęs šūktelėjo, net nepasibaigus kūriniui, o kažkur kur buvo trumpa pauzelė. Pasibaigus muzikai, vėl atsisėdo kaip anksčiau ir įsispoksojo į merginą.
-Tu gal koncertuose dalyvauji? Jaučiu pirmas vietas visur imi. Kur groji? Norėčiau kada koncerte sudalyvauti. Pasaka!

Miki buvo ganėtinai sunku bendrauti su Lucu. Atrodė, kad vaikinas visiškai daugiau neturi jokių emocijų apart pozityvumo. Paprastai bendraamžiai jau senai būtų pasišalinę iš muzikos kambario nerasdami ką veikti arba neištvėrę bendravimo su Miki, o va Lucas sėdėjo ir nė nesiruošė niekur eiti. Merginą galbūt net erzino toks vaikino linksmumas.
-Kai vyksta konkursai dalyvauju. Dažniausiai užimu pirmą vietą, bet dar daug trūksta iki koncertų.
Kaip kiekvienas menininkas ar muzikantas Miki buvo savikritiška ir visada manė, kad groti ji gali ir geriau bei nuolatos lygino save su profesionalais, kurie buvo groję už ją daug metų ilgiau. Vis tiek bendraujant su Lucu jos tonas nepasikeitė ir išliko šaltokas.

-Kietai. Pagal tavo pirštų miklumą sakyčiau gali vien tik savo koncertus rengti
Luco susižavėjimas išgirstomis melodijomis veržėsi per kraštus ir jis nežinojo kaip tai išreikšti. Turbūt dėl to nepastebėjo pikto merginos tono.
-Opsia..
Jis atsistojo ir priėjo prie tap Miki. Nuspaudė pirštu klavišą ir fortepionas išleido keistą garsą.
-Gal gali ir mane pamokinti groti?

Lucui priėjus, Miki patraukė pečius kiek toliau nuo jo, nes toks artumas ją trikdė. Stebėjo kaip vaikinas pirštu spaudo klavišus bandydamas išgauti malonesnį garsą. Į jo klausimą sureagavo gal kiek kitaip, negu vaikinas tikėjosi.
-Jeigu nori išmokti, gali užsirašyti į muzikos pamokas.

-Tchė
Išleido švelnų nepasitenkinimo garsą ir atsitiesė.
-Nebent tas pamokas tu dėstytum..
Nusijuokė pats iš savęs, suprasdamas, kad tai jau skamba kaip kabinimas. Netikėtai ir žodžių pritrūko.
-Ilgai čia dar būsi?
lyg tarp kitko pasiteiravo, žvilgtelėjęs į laikrodį ant sienos.

-Ne.
Iš kart pasakė Miki po Luco minties apie muzikos dėstymą kitiems šiam net nebaigus išsakyti mintiess. Mergina nesiruošė nei jo, nei kieno nors kito mokyti groti. Tapimas mokytoja nebuvo viena iš jos svajonių. O pamokoms yra profesionalūs muzikos mokytojai, kurie daug geriau išaiškintų visą specifiką. Lucui žvilgtelėjus į laiktrodį instinktyviai ir Miki akys nukrypo į laikrodį kabantį ant sienos.
-Nežinau. Paprastai pagroju valandą ar dvi į dieną kol kambarys būna laisvas.
Atsakė vaikinui truktelėdama pečiais.

-oh...
paprastai kalbiam Lucui pritruko zodziu, todel gavosi tik atodusis. Nesugalvodamas kaip toliau pratesti pokalbi vaikinas atsisedo netoli fortepiono.
-mateisi po to su Seiji?
po kurio laiko uzdave jam ramybes neduodanti klausima.
-jis gal ir karstakosis, bet tada pirma karta ji toki isiutusi maciau.

Miki norėjo dar pagroti, tačiau Luco klausimas nuskambėjo šiek tiek keistai. Galbūt dėl vaikino rimtesnio tono. Atsisukusi į vaikiną mergina pakreipė galvą ir bandė atsiminti, kada paskutinį kartą matė Seiji. Ir apskritai iš pradžių nesuprato, apie kokį įvykį kalbėjo Lucas, bet po jo paskutinių žodžių galvoje ėmė kilti vaizdas kai Seiji ją gaudė mokyklos koridoriuje. Kiti lyg bandė ją apginti. Prisiminė merginą, kuri pripuolė prie jos, keli vaikinai bandė sustabdyti įsiutusį bendraamžį. Ir.. lyg ir matė tarp jų Lucą dabar kai geriau įsižiūrėjo.
-Aaa..
Galiausiai išlemeno Miki prisiminusi tą kraupų įvykį, nors jos veidas išliko šaltas.
-Ne, nemačiau jo daugiau. Tikiuosi jį išmetė iš mokyklos.

-ehehehe...
Galejo ir neklausti is vis apie tai. Tema ryskiai ne ta, kuri issipletotu i diskusija.  Lucas pasitryne pakausi. Nors neturejo apie ka kalbeti, bet nesijudino is vietos. Tiesiog ziurejo i Miki.

Miki laukė, kol Lucas kažką pakomentuos. Tikrai to tikėjosi iš vaikino, o jis tiesiog tylėjo. Kiek ji laukė, tiek jis tylėjo. Po truputį tyla darėsi visai nemaloni. Galiausiai Miki neištvėrė nei tylos, nei vaikino spoksojimo į ją.
-Ko taip žiūri į mane?
Vėl šaltu balsu paklausė nepatenkinta.

-Ai, kad nezinau... i ka idomesnio ziureti.
skestelejo rankomis i salis. Nusijuokes nusisuko ir atsireme nugra i fortepiono koja.
-pagrok dar ka nors
akimis seke laikrodzio rodykles, taciau neturejo jokio susitikimo nusimates. Tiesiog stume laika nezinia iki kada