Antrokų klasė

First topic message reminder :

Suolai dviviečiai!


Atnaujintas (10-04): 

Spoiler:

Maya stengėsi per daug dėmesio nekreipti į porelę, neklausyti ką jie šneką (nors didžiąją dalį išgirsti buvo sunku, kadangi Aika sėdėjo atokiau nuo visų, o Kyuu buvo šalia jos), tačiau jos viduje virė nežinia kas. Na taip, jie niekada nebuvo pora ir tokia nesiskelbė, laikė save tik draugais, bet visgi ji matyt kažkiek pavydėjo. Ji jam padovanojo savo pirmąjį bučinį ir vyko dar kai kas, tačiau ji stengėsi laikytis tvirtai. Nepastebėjo ir kaip išėjo Riku. Tuščiai spoksojo į kelis sulankstytus piešinius ir į išlankstytą ant viršaus jų. Kai Inugami spėjo, kad tai jos piešinys, dirbtinai nusijuokė:
-Visi piešiniai, kuriuose matai akinius, yra mano. - kiek suvaidintai šyptelėjo. Ji stengėsi šypsotis kuo įtikimiau.
Kai Kyuu mostelėjo sakydamas "Mes tuoj" Maya atsiduso ir kandžiai pasakė:
-Žinai, kai kurie žmonės norėtų viską čia užbaigti ir eiti sau.
Tikriausiai būtent tą akimirką Maya suprato, kad ji nebeilgai atsilaikys. Jos tonas buvo griežtas, kas merginai buvo visiškai nebūdinga.
Bandydama atsipalaiduoti Maya iškvėpė ir vos matomai papurtė galvą. Su vaikinais jai niekada nesisekė. Bent anksčiau bent jau brolis ištraukdavo ją iš bet kokio mėšlo prieš jai spėjant nusvilti.

- O tai kas kitas galėtų piešt akinius? - pagalvojo susidomėjęs sau. Susikryžiavęs ir pasidėjęs rankas ant suolo nusprendė padėti galvą ant jų ir šiek tiek "prigulti", bei pamąstyti apie šį bei tą.

Nei veiksmas klasėje, nei tai kad kažkas ją paliko, jos nedomino. Bet ko gero ta galiausiai išėjusi mergina padarė protingai – ir Aikai nereikėjo veltis į šią bereikšmę dvikovą, kurioje tik seko jos kantrybė, o tiesiog, galėjo anksčiau atsistoti, pagriebti savo krepšį nuo gretimos kėdės, ir išeiti pro duris. Vis tiek čia realiai visi darė tik tai, ką norėjo, kas miegojo, kas mėgino žaisti tą žaidimą, kas stebėjo juodu, it būtų žiūrovai susirinkę į koliziejuje vykstančią dvikovą dėl gyvybės. Regis tik nuo to dunkstelėjimo į stalą visi sukluso, ir pagaliau nukreipė savo dėmesį ten, kur reikia. Tik šis vaikinas ne. Atsakęs vėl buvo pasisukęs jos pusėn, ir šią stebėjo, tarsi mėgintų ją permatyti kiaurai. Nežymiai kostelėjusi, mergina pasistengė vėl nerodyti jokių emocijų veide. Visgi tai buvo vienas iš tų dalykų, kurie jai puikiai sekėsi.
-Tu pats kaltas, save šitaip pateikdamas. Įkyrūs žmonės dažniausiai niekam nepatinka,- atsiduso, tarsi mažam vaikui aiškindama gyvenimo tiesas. Galiausiai tik papurtė galvą – tai buvo bergždžias reikalas, gi vien dėl jos žodžių, jis netaps kitoks. Juolab, kad kai taip laikėsi savo, ir regis jam tai net patiko, tikrai negalėjai tikėtis kad jis staiga susipras, kaip tai ją erzina ir staiga nuspręs elgtis kitaip, bei ją paliks ramybėje. Matė iš jo veido, kad Kyuu neketina to daryti.
-Pasilaikyk savo tokius komplimentus kam nors kitam,- caktelėjo liežuviu. Priešiškumas iš jos pusės buvo tiesiog juste justi, ir matyti. Aika apskritai nebuvo ta, kuri šypsojosi ir vaivorykštes dalino į kairę ir į dešinę, bei liepė visiems džiaugtis gyvenimu. Besirūpinanti tik savimi, ko gero net išauklėta taip, kad į kitus žiūrėtų iš aukšto… Taip, ir ji tame nematė nieko blogo. Įžvelgė tik gerąsias puses – niekas prie jos nekibo, gyveno sau ramiai. O dabar štai – pirmoji jos pamoka, o prie jos kabinosi įkyruolis, norintis kažin ko.
Aišku jinai neketino pralaimėti. Niekada nebuvo to patyrusi, tad taip nebus ir šį kartą.
Paminėjus lietų, jos žvilgsnis automatiškai nukrypo į langą. Už jo ne tik kad lijo, bet regis kilo visa audra. Bet toks vaizdas visada ją keistai ramino. Savo namuose, savo kambaryje, jis turėjo didžiulę plačią palangę su daug pagalvėlių, prie tokio pat didelio lango. Lietingomis dienomis visada susisukdavo į šiltą, nukniauktą iš vyresniojo brolio, mėgztinį, ir pasiimdavo gerą knygą, arba tiesiog, nieko neveikdavo ir stebėdavo lašus, spėliodama, kuris greičiau nutekės stiklu žemyn… Prigavusi save nejučiomis nuklydusią kažkur ne ten kur reikia, mirktelėjo. Tik plojimas ją vėl atitraukė į realybę. Šiek tiek pasimetusi žvilgtelėjo atgal į Kyuubei, bet per akimirką prisiminė kur yra.
-Tačiau kas? – iškart atsibudo iš savo svajų. Nepatiko jai, kaip viskas krypo, kuria linkme.. Ar jam dar buvo negana? Ką dar galėjo jis sugalvoti? Ir kodėl būtent jai šitaip… Žinojo kad šita nauja mokykla nebuvo geras sumanymas. Visai ne.
Ji net nejučia suleido nagus sau į ranką, ir užsimerkusi darsyk įkvėpė oro pro sukąstus dantis. Nežinia kiek kartu pakartojo žodį ’tvardykis..’ sau mintyse. Po truputi atleido nagus, savo pačios odoje palikdama negilias žymes, ir iškvėpė orą. Nesuteiks jam malonumo matyti ją suirzusią, supykusią, ir taip parodė per daug, tad daugiau – ne.
-Ne. Ką tu,- perkreiptu, pernelyg saldžiu balsu tare, su aiškia ironija, ir būtų tikrai pasivaipiusi dar ir akimis suklapsėdama, tačiau susilaikė. Galvą tik krestelėjo į šoną, ir viena ranka suėmusi savo ilgus plaukus persimetė šiuos per vieną petį taip, aiškiai parodydama, kad ir tai jai nepatiko. –Jeigu kas ir pyksta, tai tavo mergina. Galbūt parodyk šiek tiek dėmesio ir jai, o ne svetimai merginai, hm? – pasiūlė tyčia regis tikrai nepatenkinta Mayą pavadindama jo mergina, nors nežinojo kas tarp jų vyksta. Kita mergina atrodė įpykusi, gal šiaip sau, jog jie visiems trukdė, o gal dėl kažko daugiau, bet jų abiejų santykiai Aikai visai nerūpėjo, tad ir nebandė net spėlioti. Tenorėjo atsikratyti Kyuu.

Hiratos smegenys nebeveikė, ji nebežinojo, kas dalyvavo žaidime, kas ne. Mergina ignoravo porelę kiek atokiau. Inugamui pasakius jog tai Maya, Hira du kartus spragtelėjo pirštais, nors tiesą sakant antrasis spragtelėjimas nesigavo ir sukikeno. Hirata susiveržė savo dvi blondiniškas kaseles, kurios  it išdykusiai lakstė jai per veidą. 
-Pritariu Inuuuu,-mergina tęsė bandydama prisiminti vaikino vardą,-Inugamuuuui?
Netvirtais pasakiusi pridūrė:
-Tu kažkaip tai nepasakei savo spėjimo kieno tai piešinys jį pamačiusi, beeeto viską sako ir akiniai.
Šviesiaplaukė nusijuokė, nes prieš tai Maya labai juokingai atsakė į Inugamio repliką, o kai dar Hira paminėjo tuos akinius, merginai tai pasirodė juokinga, tad ji juokėsi, bei permėtė koją ant kojos.

Kyuu tikrai tikėjosi, jog jam tik atrodo, net pora kartų suabejojo , ką girdi, juk tai Maja, nepanašu, ne jos braižas taip kalbėti, toks tonas tiesiog vaikinui kaip tankas per medžius užvažiavo, kiek susitraukė šis pasisuko visu kūnu į merginą. Jo akys buvo šaltos, o šypsena veidą paliko taip kaip Sirijos pabėgeliai palieka savo tėvynę. Negali juk būti, kad ši pavydi, prieš tai vaikinas tik mintyse juokavo, o dabar, tą patį sakinį ji juk galėjo kiek kitaip pasakyti, matėsi net iš jos visų judesių, kad tvardytis nebegali.
- Klausyk,- ramiu balsu kreipėsi į ją, - Kaip ir sakiau, mes šiek tiek užsiėmę, atsiprašau, - tarsi nutaisė šypseną, kuri turėjo bent kiek pašvelnint situaciją, nors buvo naivu manyti, jog toks senas, nuvalkiotas triukas gali išgelbėti jį šioje situacijoje. Klasėj atrodo tvyrojo įtampos sklidinas rūkas, per kurį matė tik du siluetus, dviejų merginų, kurios abi buvo pasiruošę šiam perpjauti gerklę. Damn woman you scary, - mintyse sau pagalvojęs net suprunkštė, o tik tada suvokė, kad tai įvyko ne laiku ir ne vietoje. Kiek surimtėjęs šis jau ruošė atsaką antrajai sakinio daliai, kuri jį patį domino.
- O dėl išėjimo, aš manau...-pasisuko į sensei ir dūrė pirštu it užnuodytu durklu, be jokių skrupulų, panašu, kad vaikinas nebuvo draugiškai nusiteikęs mokytojo atžvilgiu.
- Galim daryti, ką norim, juk žaidimas į pabaigą, o juk ir pradeda skirstytis, todėl nesuprantu, kodėl taip purkštauti, - paerzino Mają, jautė , kad baigsis blogai jiedu nesikalbės, bet juk jis nėra jos vaikinas, tik draugas, jie seniai nesimatė, pasikeitė abu, bet kitaip nei Kyuu, Maja sakė jog tik išoriškai, kas buvo totalus melas arba jis jos prieš tai nepažinojo, tai vėlgi vertė vaikiną abejoti tolimesniais veiksmais ir elgesiu su įtužusia klasės  "vade". Paprasta istorija tarp jų įvyko seniai palyginus, jog vaikinas viską atsimintų, svarbiausi dalykai išliko, tai pirmasis jų bučinys, keli kiti nukrypimai ir staigus atšalimas ir kito vaikėzo atsiradimas, tada Kyuu nebuvo tas, kuriam per daug rūpėjo santykiai, jis viską darė neutraliai, gal net nejausdamas daug ko, ką dabar galėtų aprašyti knygose, o kalbant apie knygas ir merginas, jis juk apsuptas jų buvo nuolatos. Motina - valdinga, kovinga moteris, kuri greičiausiai neparodė tos švelniosios moteriškosios pusės sūnui, tad gal todėl buvo Maja buvo ir ypatinga, tai paaiškintu jo prieraišumą, beje, buvo ir priešingybė, kuri dabar sėdėjo tolėliau nuo kitų klasiokų, tik mūsų istorijos didvyris buvo šalia jos.
Ji priminė vaikinui mamą, kiek kitokios versijos, bet tokia pat užsispyrusią, jis mokėjo elgtis būtent, su tokiomis ponačkomis, kurios užrietę nosį buvo neliečiamos, net mamai ne kartą buvo įstatęs ragus, tačiau nuo jos lupt gavęs pasimokė, o čia, juk tokia jauna, nauja ir tiesiog pati besiprašanti jo dėmesio mergina. Gaila jog nėra knygų , kuriose būtų aprašyta, ką moterys galvoja, o gal ir yra, tačiau jos visos sutilptų tik į lėktuvo dydžio angarą.
Baigęs šią minčių tiradą erzelio kūrėjas atsisuko į viešnią iš kitokios planetos:
- Aš? Aš kaltas?,- dūrė sau pirštu į krūtinę, taip negali būti, šis ponas tobulasis niekada neklysta, kaip taip įmanoma, klausiat? O paprastai, jis daro viską taip kaip jam atrodo teisingai, todėl jo akyse, Kyuu nėra suklydęs nei karto, netgi jei atsiprašo, daro tai dėl diplomatinių sumetimų , ne dėl to kad kažką pripažintų, tai juk silpnumo ženklas, o šis nėra tas silpnuolis, juk ir KENDO lankė ir moka kailį iškaršti, deja, kardo savo nebeturi,tad antras ginklas yra žodžiai, kuriuos jis galanda kas naktį, galvoje, mintyse, o šie it durklai sminga , ten kur labiausiai gali sužeisti.
- Panelyt, tu tiesiog negali susitaikyti, kad yra žmonių, kurie sugeba laužyti tavo diktuojamas taisykles, atsibusk,- papūtė jai į veidą, - Tai realybė, o tu bandai mane nuskandint į košmarus ir pabandyti susapnuoti kažką tau priimtino, - nusijuokė ir sukryžiavo rankas patenkintas savo tiesiog genialiomis mintimis. Kitaip juk negali būti.
- Kam nors kitam?,- atsiduso šis, - Bent jau priimtum gerą žodį, nors ne , turbūt tau bet koks išleistas mano garsas šią akimirką sukelia neigiamas emocija, - pavaidino susimąsčiusį.
- Tai pasikeis, pamatysi, - vėl nuolankiai nusišypsojo jai tarytum nebūtų tarp jų įvykę. - Aš garantuoju, -pridūręs šis nusižiovavo, juk lietus, slėgis, na žinot tos bobučių pasakos, kad tai veikia, iš tikrųjų, Kyuu norėjo judėti ir eiti kažkur, turbūt per ilgai čia užsibuvo.
Akimirkai stojo klasėje tyla tarp dviejų kovotojų, akyla vaikino akis pastebėjo, kaip mergina reaguoja į lietų, vėlgi panašumas, kuris tiesiog vertė klastūną prisijungti prie šventės.
Pritūpė šalia:
- Patinka lietus, heh? ,- tarsi bandydamas pralaužti ledus ir pradėti iš naujo paklausė šis, bet tai buvo tik filleris belaukiant šios reakcijos į jau ruošiamus jo tolimesnius kėslus.
- O apie tą tačiau sužinosi, kai..- pritildęs balsę pasilenkė prie ausies.
- kai eisim iš čia, nes manau pati suvoki, kokia dabar yra situacija, nei tau nei man neparanku apie tai kalbėti, girdinti, kitiems, o ypač tai gali pakenkti tavo ateičiai šioje mokykloje, - tarsi grasintu, - Ne juokauju, viskas būtų gerai, bet po to Maja mane prilups, todėl manau pakentėsi, nebijok, nieko neprigalvojau,- sakė vieną o buvo kitaip, jis buvo jau visą veiksmų eigą sugalvojęs juk taip ir reikia daryti, visas gyvenimas didelis žaidimas, su keliomis pikantiškomis detalėmis.
Vaikinas pats buvo atsipalaidavęs priešingai nei įniršus širšė sėdinti ir laukianti įgelti, bet kodėl gi ji gelia sau? Toks klausimas iškilo Kyuu galvoje.
- Matau , kad tau sunku, - paleido repliką it kulką į merginos krūtinę, kuri neturėjo padaryti didelės žalos tačiau priminti, kas čia viršesnis priminė.
Vis dar matydamas kaip šioji tvardosi išsiviepė ir atsistojo, - Tikrai?! ,- apsidžiaugė atrodo taip kaip laimėjęs teleloto tik trūka Sigučio su savo firminiu šūkiu SKAMBUTIS!
Che ji nepasiduoda , na ir gerai, aš juk pasidomėjau dėl jos pačios, nes man juk rūpi, - sau pasakęs vėl jai nusišypsojo.
Po paskutinių merginos žodžių apie jo ir Majos santykius Kyuu šiek tiek nustebo:
- Ji ne mano mergina, - tvirtu ir kiek rimtesniu tonu pasakė šis, - Yra ko tu nežinai, bet tai jau yra mūsų reikalas, - tarsi su skydu bandė ginti save ir Mają, aišku tariamoji jo panelė turbūt greičiau jį iš nugaros pasmeigs nei padėkos.
- Juk sakoma svetima visad geriau nei sava, - iškišo liežuvį šis, juk realiai visos jam svetimos, nei viena nėra tokia artima, tik Maja turi su juo ryšį ypatingą, kuris rodo laikui bėgant išdilo ,aišku  kitų žmonių pagalbos dėka.
Sunėręs rankas ant krūtinės dar patrepsėjo tarsi nepatenkintas mokytojas, bet tik akimirkai, - Gal einam?,- paklausė  Aikos, kol įvyko kitų dviejų klasiokų pokalbis, tarsi bandydamas maskuoti , jog nebūtų aišku ką šis pasako. Vėliau bus laiko ir kitiems, juk nori susipažinti su jais ir surasti bendrą kalbą, gal pasiseks labiau nei dabar , bet tai parodys laikas. Belaukdamas merginos atsakymo šis prasisegė šiek tiek marškinius, buvo karšta, netgi dušna.

-Šitas piešinys tikrai mano. - galiausiai pritarė.
Po Kyuu žodžių net nebesivargino jam atsakyti, nors viduje ir kunkuliavo, o akis kelis kartus trūktelėjo ir pykčio.
Mergina pasiėmė savo piešinį į rankas ir suglamžius atsikėlė bei išmetė jį į šiukšlių dėžę, ko nedarė su kitais piešiniais. Šitas poelgis buvo gan demonstratyvus. Šis veiksmas padėjo jai kiek atsipalaiduoti ir susiimti į rankas. Grįžusi atgal ir atsisėdusi pasitaisė akinius ir stvėrė už dviejų paskutinių lapų, abu išlanksčiusi padėjo ant stalo piešiniais į viršų:




-Hmm...
Mergina bandė galvoti kas dar neprisipažino piešęs ir galėjo garantuoti, kad vienas tų žmonių buvo Hira, dėl kito nebuvo tikra. Nors piešiniai jai dabar visai nerūpėjo. Ji norėjo kuo grečiau iš čia sprukti.
-Šitas tikriausiai Hiros. - pasakė rodydama į antrąjį. - Kitas nežinau kieno.
Ji atsilošė kėdėje ir susikėlė koją ant kojos lyg rodydama, kad niekur iš čia neis, kol žaidimas nebus pabaigtas. Nors išties norėjo kuo greičiau iš čia dingti.

[Prisiverčiau perskaityti @_@
ačiū, Maya, kad mokytoją patraukei į šalį
omg O_O neištvėriau visko ką Kyuu ir Aika rašė. Sorry guys, neimanoma -.- ]

Lucaso piešinys buvo antras, kurį ištraukė. Tiksliau net ne piešinys, o tiesiog tuščias lapas. Ką vaikinas tuo norėjo pasakyti, nė pats nežinojo. Gal tai buvo tai, kad nenorėjo likti nuošalyje klasės.
Kadangi jo tuščias lapas nebuvo įvertintas kaip atrakcija, vaikinas susigūžė ir tyloje stebėjo tolimesnius veiksmus.
Pasirodžiusi naujokė kiek patraukė jo dėmesį, bet mergina nuėjo į patį kraštą, o tą vietą jam užstojo kiti mokiniai. Lucasas patogiau įsitaisė kėdėje ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. Atrodė, kad tuoj ims snausti, tačiau Riku uždegta šviesa neleido vaikinui nugrimzti į svajas ir nedalyvauti klasės įvykiuose. Nors ir nematė naujokės, bet puikiai girdėjo jos ir ale kieto vaikino pokalbį. Jo elgeys ir žodžiai Lucui kėlė šypseną ir jis tyliai prunkštelėjo tvardydamas juoką.
Sujudėjusi Hirata atkreipė Luco dėmesį, todėl vaikinas pasuko žvilgsnį į lapą, ant kurio piešė mergina. Šyptelėjo pamatęs širdutes. Kadangi jis buvo patogei atsilošęs į kėdės atlošą, o Hira pasilenkusi į priekį, Lucas pasilenkė į šoną, kad pamatytų į ką taip inikusį Riku. Kaip išsiplėtė jo akys, kada suvokė koks ten turinys. Jis labai labai pasigailėjo pasidomėjęs ir rankomis užsidengė veidą, bandydamas nuvyti mintyse iškilusį vaizdą. Dėl to jis labiau susikoncentravo į pokalbį tarp dviejų naujokų. Įsigilino tiek, kad krūptelėjo po Hiros šūksnio. Pasirodo Riku išėjo. Keista mergina, bet ganėtinai įdomi. Lucasas ir vėl šyptelėjo, nes šalia jo buvusi mergina ėmė niūniuoti.
"man patinka šita daina. Koks jos pavadinimas?" Lucas buvo nusiteikęs užkalbinti į savo pasaulį įnėrusią Hiratą, bet taip ir neprasižiojo, nes beveik vienas po kito buvo tvirtai plojami išlankstyti piešiniai ant stalo. Vaikinas nustebusiu žvilgsniu stebėjo įsiaudrinusią Mayą. Kažką jis pražiopsojo.

Mokytojas kurį laiką, nuėjęs atokiau nuo vaikų, su kažkuo intensyviai diskutavo telefonu. Baigęs pokalbį, jis vis tiek liko vietoje ir stebėjo mokynius iš tolo. Pradėjo lyti, todėl vyras nuėjo prie lango. Kažkiek stebėjo lauką ir lietaus lašelius ant lango ir netrukus atsisuko į vaikus.  Jis suplojo rankomis kelis kartus.
-Na ką gi. Netikėtai labai ilgai užsibovome. Lietus vis įsismarkauja, todėl prašau visus keliauti į bendrabutį. Ir tiesiai į savo kambarius. Gali kiti audra, todėl prašau nepridaryti problemų.
Kaip tik su paskutiniais mokytojo žodžiais klasė dar labiau nušvito nuo žaibo ir pasigirdo griaustinis.

- Taip ir žinojau, kad tai tavo piešinys! - pašaipiai nusišypsojo Inugamis. Galiausiai pažiūrėjo į naująjį lapelį ir išvydęs piešinį suprato, kad jis Harukos - pica, maistas... O jis juk pamišęs dėl maisto, ypač kai tuo metu valgėm picą, tikriausiai jo galvoje sukosi mintys apie šį žmogaus sukurtą stebuklą, todėl ją ir nupiešė. Šiek tiek sukikeno pagalvojęs apie tai. Bet, nespėjęs ištarti savo spėjimo, išgirdo didelį žaibo pliuksnį kartu su mokytojo žodžiais. Žaibo nebijojo, nors lietus jam nepatiko, tad nusprendė vis gi, ne į lauką eiti pasivaikščiot, o klausytis mokytojo ir keliaut į savo kambarį, atsigulti į lovą ir nuobodžiai pratupėti jame tol kol baigsis lietus. Atsistojęs nuo savo suolo nuėjo link išėjimo durų, atsisuko į visus klasės mokinius, pamojavo jiems atsisveikindamas ir nusišypsojo:
- Na, tada aš jau eisiu. Iki kito karto. 

Hira net nustebo jog Lucas visą tą laiką taip tyliai prasėdėjo, pamačiusi piešinius, Hira žinojo kieno jie, ir net laaaabai gerai žinojo, mokytojui liepus eiti į savo kambarius, Hira pleptelėjo:
-Piiiirmas maaaano, o antras 100% Riku, atpažystu jos piešimą.
Mergina nesuprato tik viena, kaaaip ir kada Rijouku spėjo įdėti priešinį? Hmm... Apsukri. Sužaibavus Hirata pašoko ir nusijuokė, ji nebijojo pačio žaibo, bet garso bandos gana gąsdino. Šviesiaplaukė atsisveikino su Inugamiu ir atsistojusi pasiraižė, pasitvarkė sijoną, bei pasiėmė maišelį nuo žemės. Stovėdama šalia Luco tarė:
-Naaa tai ikiii!
Bei mirktelėjo viena akimi. Atsistojo šalia durų, bei pasisuko į mokytoją:
-Viso gero. 
Ir tada mostelėjo ranka.
-Ateee visi! 
Ir išėjo pro duris.

Lucas šyptelėjo pats sau, nes paskutinius piešinius taikliai atpažino. Pasirodo jis nemažai jau žino apie Hirata ir Rijouku. Pastarosios pomėgį teks dar kurį laiką vargšeliui prisiminti. 
Kadangi Hira jau taip atsisveikinėjo, tai ir Lucas atsistojo vos merginai uždarius duris. 
-ir aš keliausiu. Visi gero
Nysilenkė dar liekančiam mokytojui ir pamojavo klasiokams. Išėjo.

Aika abejingai stebėjo tą trumputę, vos kelias akimirkas trukusią nebylią kovą tarp vaikino ir Mayos. Ne tiek jau ir nebylią, tarp kitko. Bet regis kita mergina vis tiek buvo linkusi labiau nutylėti tai, kas ją nervino. Visiškai priešingai, negu Aika – ji netylėdavo. Jai reikėdavo atsikirsti. Gi kaip, turtingų įtėvių auginta ledi, kuri vaikščiojo kilstelėtu smakru aukštyn, galėtų leisti, jog kažkas ant jos tryptų, su ja elgtųsi it su eiline mirtingąja? Na, ši tokia jau buvo. Galbūt iš šono tai atrodė juokingai, galbūt ji kitiems buvo bjauri ir nepatiko, bet ar jai rūpėjo? Visgi tai tebuvo kaukė, nes tokią ją išmokė dėvėti, o pamatę atšiaurų veidelį ir šaltą abejingą žvilgsnį, niekas nė nepasivargindavo domėtis, kas yra viduj, už tos kaukės. Galbūt per tiek metų ji netgi per daug įsijautė į savo vaidmenį visuomenėje, it būtų profesionali cirko artistė dabar viską atliekanti nepriekaištingai. Galbūt ji pati pernelyg patikėjo savo kauke, tačiau tą mažą dalelytę savęs kažkur buvo išsaugojusi, ir tebeaugojo, nuo išorinio pasaulio, ir visų jame esančių. Turėjo įsikalusi sau nuo vaikystės teoriją, jog jeigu būsi silpnas, tave čia sudraskys. Nieks nesako, kad jos tikrasis aš buvo silpnas, bet kur kas labiau pažeidžiamas, negu ši `i just don‘t give a f**k about everyone‘ kaukė.
-Tai ne. Ko gero aš būsiu kalta, kad tu esi toks nepakenčiamas,- nežymiai pavarčiusi akis, Aika tik tyliai, beveik negirdimai burbtelėjo. Vis dar buvo sukryžiavusi rankas ant krūtinės, ir dešinės rankos pirštais, barbeno į kairiąją, taip išreikšdama savo nepasitenkinimą. Kaktoje vėl įsirėžė raukšlė, jam pūstelėjus veidą, tačiau iškart, veide atsirado ironiška šypsenėlė.
-Atsibust? – kilstelėjo antakį ir dabar tai ji šiek tiek palinko į priekį. –Tai yra mano realybė, ir taip, joje taisykles kuriu aš, niekas kitas. Tau tiesiog nereikėjo kištis, ir galbūt mes būtume netgi sutarę... Man labiausiai patinka tylūs ir savo vietą žinantys žmonės,- šiek tiek pritildžiusi balsą tarė, ir kilstelėjusi ranką, pirštu stumtelėjo Kyuu kaktą. –Tad geriau pasitrauk. Lyg ir sakiau, kad nemėgstu, kai kišamasi į mano asmeninę erdvę, hm? – jau kur kas šaltesniu tonu pareiškusi, grįžo į savo seną poziciją – atsirėmusi į kėdės atlošą, sukryžiavusi rankas ir persimetusi koją ant kojos. Žvilgsnis, ir visa jos pozyva išliko nepakitusi – lygiai tokia pat priešiška kokia buvo prieš akimirką, ir prieš penkias minutes.
-Bingo,- staiga ironiškai vyptelėjusi, spragtelėjo pirštais. –Pagaliau tai suvokei. Ir žinok tu visiškai teisus. Net ko gero tavo tylėjimas man keltų erzelį. Atsiprašau, bet, yra kaip yra,- vos patempusį apatinę lūpą, gūžtelėjo pečiais, it gailėtųsi, bet visi žodžiai, visi jos gestai buvo tiek persisunkę paniekos ir ironijos, kad net aklam būtų aišku, kad ji nė velnio nesigaili, ir drąsiai tai pripažįsta. O ir neturėjo ko slėpti, kam gi... Šiaip gi rėždavo viską ką galvoja apie kitus. Buvo tiesmukiška ir įžūli. O kam stengtis gražiai šypsotis ir liežuviu raityti saldžius žodelius? Nematė tame prasmės. Lyg jai vėliau kas nors atlygintų už gerą ir gražų elgesį su kitais... Deja, pasaulis, gyvenimas, šitaip neveikė. Duok gero ką nors kitam – gausi špygą atgal. Vienintelė ir labai paprasta tiesa, kuri buvo iškalta jos galvoje. Net jeigu ir klaidinga, Aikai ji atrodė dar ir kaip teisinga.
Visgi gyvenimas jos toli gražu nemylėjo, net jeigu seniau ji ir buvo geras žmogus.
Bet kalba ir veiksmas sukosi ne apie tai. Ko gero kol tą lietų stebėjo per daug svetimų minčių įsileido. Piktai debtelėjo į vėl pritūpusi Kyuu, nieko neatsakydama į tą klausimą apie lietų. Neplanavo nieko jam pasakoti apie save, apie savo gyvenimas, kas jai patinka ir kas ne. Tai buvo ta mažytė dalelytė tikrosios jos, kurią ji saugojo po nežinia kiek užraktų ir sienų. Ir jis neturėjo praeiti pro visą tai.
Šiek tiek įsitempė kai jis vėl prie jos ausies palinko, bet tai nebebuvo taip pat, kai tai įvyko pirmą kartą. Dar porą sykių ir pripras prie šios jo manieros (tarp kitko, irgi jai nepatinkančios, nors tai ir kėlė kestą jausmą ir vertė nugarą nubėgti šiurpuliukais, kurie nebuvo tokie jau ir nemalo-... nesvarbu.) ir galės į tai reaguoti abejingai, kaip reaguodavo į viską.
-Cha. Mano ateičiais šioje mokykloje ko gero jau pakenkė tai, kad apskritai kalbuosi su tavimi..,- pavartė akis. Nepatiko jai jo žodžiai, kur tai krypo, ir apskritai. Taip ar tai, kad ir ko jis buvo prisigalvojęs... Jo visi planai žlugs, nes Aika buvo pasiruošusi juos sužlugdyti, ir taip laimėti, gi tai ir buvo kova, tarp jų. Regis jie tai abu jau buvo supratę. O ir šis taip jo norimas `pasimatymas‘ buvo tiesiog pasmerktas virsti katastrofa. Jeigu jis galvojo, kad ji viską darys nuolankiai.. Tai jis klydo. Ir tai su viskuo sutiko tik dėl, jog jis turėjo merginos knygutę.
-Negi tu pamanei..,- po jo gynybinių žodžių apie jį ir Mają, staiga, ji net nusijuokė, gan garsiai, bet tai ją tikrai prajuokino. Nuoširdžiai. Tas juokas gal ir buvo nelaiku ir ne vietoje, bet nesusilaikė. –Kad man rūpi kokie santykiai tarp jūsų..? Man visiškai, absoliučiai, neįdomu. Tebūnie tarp jūsų įvykę kažkas, gal tebevyksta, bet oho, turiu tau pritarti, tai tik jūsų reikalas. Man net neįdomu,- prunkštelėjo. Tai juokinga... Jeigu jis pagalvojo kad jai rūpi... Cha. Kodėl turėtų. Tiesiog norėjo jam įgelti, tai buvo visiškai akli žodžiai, bet regis, nelauktai, jai visai pavyko. Pastebėjo, kad užkabino bent jau šiek tiek jautrią stygą. Bet net ir taip, jų santykiai jos nedomino.
Staiga prabilus mokytojui, Aika net nusistebėjo kad jis tebebuvo čia ir jų nenutildė, bei nukreipė žvilgsnį į jį. Pamoka baigta? Tai buvo tarsi išganymas, ilgai lauktas stebuklas. Nieko nelaukę visi regis vienas po kito ėmė kilti iš savo vietų, kol klasėje beveik nieko nebeliko. Pašokusi nuo savo kėdės it vijurkas, mergina greitai pasitaisė mokyklinės uniformos sijoną per ši persibraukdama delnais, čiupo savo krepšį, ir staigiai movė iš klasės burbtelėdama kažką tokio kaip `viso gero‘. Visgi, mandagumas, etiketas... Išeidama už savęs nejučia taip trinktelėjo durimis, kad pati krūptelėjo, o išlėkusi į koridorių, stabtelėjo. Net nepajuto, kad vis tebebuvo įniršusi ir pikta, ir į rankas knietėjo paimti kažką, ir mestį tą daiktą į žemę. Po visko, kai tik bus viena, taip ir padayrs. Tas kelias akimirkas kol už klasės durų tuščiame koridoriuje stovėjo it vienišas kareivis karo lauke, paskyrė sau susiimti. Giliai įkvėpusi, pamažu nusiramino, o tada kilstelėjo galvą, kaip visad, ir apsisukusi ant kulno, įsispoksojo į klasės duris priešais, susidėdama rankas sau ant klubų ir perkėlusi savo svorį ant vienos kojos. Ko laukė? Žinoma Kyuu. Gi jos knygutė vis dar tebebuvo pas jį.

Maya išgirdusi mokytojo žodžius pakilo nuo kėdės, neskubėdama susirinko visus savo daiktus. Tada pažiūrėjo į jovalą klasėj ir atsiduso gailėdama to, kam reikės atgal sustumdyti stalus, surinkti popierius ir kitas šiukšles nuo žemės ir panašiai. Bet tuo pačiu ir apsidžiaugė, kad tai nebus ji. Užsimetė kuprinę ant peties, pasitaisė megztinį. Mokytojo žodžiai ir audra pravalė jos mintis. Nieko nelaukusi ji pasinaudojo proga kuo greičiau iš čia dingti.

- Taip tu esi kalta, -pritarė merginai Kyuu, jeigu pati save kaltina, kodėl gi neprisidėjus, nors tai ir buvo ironiškas klausimas, šis nepraleido progos dar ją šiek tiek paerzinti. Visad mėgo rasti silpnas žmoniu vietas ir karts nuo karto jas apnuoginus paaudrinti. Kažkodėl jis tikėjosi, jog šioji nors kartą galės ramiausi patylėti ir jam neatšauti nieko.
išsiviepė išgirdęs apie tariamą šios panelės realybę, kuri kirtosi su jo idealistiniu pasauliu, kuriame visi buvo lygus, tačiau Kyuu turėjo kažkokią tai valdžią. Atsikrenkštęs šis prabilo
- Manau tai tik įrodo mano pasakytus žodžius, - dėjo žingsnį net į priekį , pasiremdamas išsikišusia koja kiek stipriau, - Pasvajok,-iškišo liežuvį ir timptelėjo paakį.
Atrodo kaip vaikėzas , nesubrendėlis , tačiau ir taip nori save išreikšti, jeigu neužtenka filosofinių minčių. Visas jų šaudimasis, atrodo, baigsis greitu metu, tačiau į kiekvieną merginos žodį šis turėjo dar keturiasdešimti, taip vis pratęsdamas pokalbį iki begalybės.
- O gal taip ir geriau, nemanai?,- pasamprotavo šis, - Bent kažkas yra , kas sugeba tave išmušti iš vėžių, turbūt tai buvo tavo vienintelis priešininkas šiam pasaulyje, ne?,- į save įbedęs kalbėjo Kyuu. 
- Ką aš kalbu, kad buvo yra ir turbūt dar bus, - prisiminęs knygutę nusišypsojo,visgi viskas kol kas vyksta pagal planą, veiksmas tik prasidės, jam tiesiog reikia ištrūkti iš čia, tada bus paprasčiau ir rasti bendrą kalbą. Gaila , kad reikėjo imtis įkaitų, juk galėjo gražiai sutarti.
Kiek akis išpūtė kai šioji ėmė kalbėti apie jį ir Mają, visgi buvo normaliu jog šioji ims dar labiau pūstis, matydama, kaip vaikiną veikia aplinkiniai veiksniai.
- Deja, ne, abejoju ar tu esi mano lygio mergina, - atšovė šis, turbūt tai buvo griežčiausi žodžiai kuriuos yra pasakęs panelei, bet visgi tą akimirką neturėjo kitokios išeities.
Ties tuo viskas atrodo lyg ir baigėsi, sensei atsigavo ir išvarė visus namo, atsidusęs Kyuu palydėjo kiekvieną akimis, laukdamas kol liks vienas su savo pasimatymo "auka", tačiau viskas apsivertė aukštyn kojom kai šioji taipogi susikrovė viską ir patraukė durų link.
Atrodo visi pokalbiai , pykčiai dingo, negi jinai apsigalvojo? Kiek pasimetė vaikinas , to nebuvo numatęs, gal per daug patampė jai ūsus, bet negali būti, jis viską akylai suplanavo, o ir knyga jo rankose liko. Išėjus paskutiniam mokiniui Kyuu vis dar stovėjo, akimirką net nejudėjo it statula, visgi buvo apstulbęs, tačiau jį pabudino lietaus barbenimas į palangę. Priėjęs prie jos vaikinas kakta atsirėmė į langą ir atsiduso.
- Heh, įdomu, kas toliau, - retoriškai paklausė savęs vis dar laikydamas karštą kaktą prie šalto it ledas stiklo. Kelias akimirkas dar taip parymojęs "susiėmė" , išsitiesė, pasirąžė ir pasiėmęs kuprinę ėmė eiti iš lėto link klasės durų.
Dabar galvoje nebuvo jokių minčių greičiau bandė išvis jai duoti kažkiek atostogų, kol gali, nežinia , kas kitą akimirką gali jo laukti, gal prisidirbo, juk pribumbėjo apie sensei visiems klasiokams.
Priėjęs prie durų jas iš lėto atvėrė, taip darė tarsi bandydamas apsižvalgyti, juk vėlgi naujas pasaulis jam, visi išsiskirstė turėtų būti tuščia. 
Bet vos tik pravėrus duris jį pasitiko Aikos žvilgsnis ir ta pati poza, vaikinas iškarto persimainė, į tokį patį , kurį ir paliko mergina išeidama iš klasės.
- Kažką palikai?,- nusišypsojęs paklausė praeidamas pro merginą, kuri priminė jį ,  šiandieną juk jis jai pastojo kelią, o dabar ji daro tą patį jam. Vėl sukilo noras erzinti ją, ji žinoma, liko dėl vieno dalyko, kuri turėjo, deja, tai ne jo žavesys ar protas, tai ta nelemta knygelė, tikrai reikėtų paskaityti susimąstė dar kartą.
- Nori šiandien? Ar kita dieną, - pagrįžęs prie merginos uždėjo jai ranką ant peties, tarsi bandydamas nuskanuoti ko ši taip išlėkė prieš tai, kadangi nepavyko šis susivokė tiesiogiai jos paklausti.
- Tai ko taip išdūmei? Negi WC?,- pradėjo juoktis šis, gal rimtai iš to pykčio mergina sunkiai besukontroliavo savo organizma, o ka jau kalbėti jeigu jinai butu nespėjus, tada būtų kur kas daugiau painiavos ir nemanau kad toks knygos jai rūpėtų,
- Taigi?,- pasitikslino ,- Klausiu, kada nori?,- paklauses Kyuu suziuro aplink nebuvo nei gyvos dvasios, - O gal pradėkim čia?,- ėmė nusivilkinėti marškinius, kurie buvo kiek sušilę.Tai buvo dvišalė provokacija  arba bent kažkas tokio.  Pasimatymas galėtų vykti ir čia, juk jiedu šią vietą jau žino, nors gal ir gerai būtų kažkur kitur, kad ir per lietų, norėjo sušlapi , pavargęs vaikino akys ėmė kur  kas daugiau sausėti, jam reikėjo poilsio.

(gome kad laginu sitas gavos trumpesnis nes recap ka kalbejom  padariau ano, o dabar juk kursim toliau , ill try text more, gome again)

Pro Aiką dar praėjo iš klasės keli mokiniai, kol ji laukė vaikino. Kiekvienas žinoma nužvelgdavo šią ganėtinai keistu žvilgsniu, visgi ji stovėjo ganėtinai pastebimoj pozyvoj, ir visiems pastojo kelią. Bet jie visi aplenkė šią rateliu, o ji jau nepatenkinta ėmė trepsėti, nes Kyuu kaip nesirodė, taip nesirodė. O jai baisiai knietėjo kuo greičiau viską baigti, atgauti savo knygutę, užsidaryti bendrabučio kambaryje ir taip nors trumpam nuo visų pabėgti. Iki kol teks vėl keliauti į pamokas, ir sutikti... jį. Ketino kitą sykį atsisėsti priešingame gale negu jis, ir visą likusį gyvenimą sėkmingai ignoruoti. Tai atrodė, kaip netgi labai geras planas.
Galiausiai durims prasivėrus regis paskutinį kartą, Aika automatiškai suraukė antakius kai priešais ją išdygo tas įgrisęs veidas.
-Ko gero, jau ilgiau ten tupėti, nebegalėjai,- nesusilaikiusi nuo ironiško komentaro, pūstelėjo orą pro lūpas ir pavartė akis. Nuleidusi vieną ranką, demonstratyviai perkėlė svorį ant kitos kojos. -Tu turi kai ką kas man priklauso. Jeigu manei, kad aš tai tiesiog lengvai paliksiu, tu klysti. Nepasitikiu tavimi,- burbtelėjo. Taip, ji neketino joišleisti iš akių, nes gink Dieve, jis atsivers tą knygelę ir pamatys kas joje. Tai buvo jai pernelyg svarbu. Visgi, asmeninis gyvenimas, kurį saugojo. Ne ne. Jau geriau dar aukosis kelias valandas, o tada galės tai pamiršti.
-Atleisk, man reikėjo pertraukos nuo tavęs. Žinai, kitaip ko gero greitu metu man išsivystys alergija. Nusprendžiau nerizikuoti,- vyptelėjo tuo nusimesdama jo ranką nuo savo peties. Pasisuko jo pusėn, ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. Tuo pačiu piktu žvilgsnių, jį nužvelgė ir atsiduso.
-Pabaikime visą šitą nesąmonę šiandien... Neturiu daugiau kantrybės su tavimi,- net kilstelėjusi vieną ranką pirštais pamasažavo smilkinius ir papurtė galvą, atmesdama plaukus atgal, ir šie dailiai nugulė ant nugaros. Pakėlusi galvą ir atsimerkusi vos ne paspringo, išvydusi ką jis daro. -Kas tau negerai?! Tuoj pat apsivilk! - net šūktelėjo šiek tiek garsiau kai jis ėmė nusivilkinėti marškinius. Tikriausiai jis išprotėjo. Visiškai. Stipriai sukandusi dantis, tuoj pat ant kulno apsisuko. Skruostai degte degė, ir tik dabar ji tai pajuto. -Niekur neketinu su tavimi eiti, jeigu tu būsi be marškinių,- pareiškė.

Maya atėjo į klasę, kuri vis dar buvo tuščia. Nieko nelaukusi patraukė į savo vietą, pasidėjo segtuvą su popieriais ant stalo ir išsitraukusi telefoną ėmė maigyti klaviatūrą ir siuntinėti klasiokams žinutes rinkdama numerius iš sąrašo, kurį jai davė auklėtoja. Merginai tai atrodė lyg katorga, tačiau vis vien neturėjo nieko geriau, ką galėtų nuveikti.

Iš palaidų oro molekulių Yorisu po ilgos nakties miegojimo klasėje vėl atsirado savo vietoje, o pries pilnai susideliojant dar ir pamojavo Mayai, kuri akivaizdžiai tuo metu neturėjo laiko paprastų mirtingūjų pasilabinimams.

Chitoge lyg niekur nieko įėjo į klasę ir neskubėdama nužingsniavo savo suolo link. Pasidėjusi ant stalo rankinę draugiškai pasisveikino su Yorisu ir Maya:
-Sveiki. - nusišypsojo.
Vaikinas atrodė nematytas, nors gal ir tiesiog jo nepastebėjo, nes jis nesireiškė per pamokas ar panašiai. Chi atsisėdo į savo vietą, atsirėmė į kėdės atkaltę ir laukė kol prasidės pamoka. Tikėjosi, kad bus įdomu.

Tvarkingai apsirengusi , mokyklos uniforma ir supintomis dviemis laisvomis kasytemis Riku izenge i klase. Apsidaire, niekas neketino sveikintis ar net zvilktelti i ja tad Rijouku nesivargino ir nupedino iki savo vietos. Atsiduso ir prisedo, isitrauke telefona ir lauke kol daugiau mokyniu susirinks.

Atidaręs klasės duris įėjo. Pasukiojęs galvą pamatė keletą mokinių kurie jau buvo joje, tarp jų ir Chitoge.
Nieko jai nesakė, tiesiog žiūrėjo į ją su šypsena. Nuėjo į savo suolą ir prisėdo prie savo suolo draugės Mayos.
- Sveika, - mandagiai pasisveikino. Tada pakrito ant suolo iš nuobodulio, nes nieko geresnio ir nebuvo ką veikti.

Vilkėdama mokyklinę uniforma, spausdama reikalingas knygas ir sąsiuvinius prie krūtinės o tarp pirštų laikydama kelis tušinukus, Aika įžengė pro duris. Greitai peržvelgusi susirinkusiuosius, linktelėjo kai kuriems pažįstamiems veidams pasisveikindama, o tada nukeliavo į sąvajį suolą priekyje. Jis kol kas buvo tuščias, ir kadangi mergina nežinojo, kas turėtų būti jos suolo draugas, netgi visai apsidžiaugė, atsiradus galimybei, jog galbūt visą laiką šis suolas priklausys tik jai. Atsisėdusi pasidėjo tai ką nešėsi ant stalo, ir užsikėlusi koją ant kojos, bei viena ranka pasirėmusi smakrą, ėmė žaisti tušinuku tarp kitos rankos pirštų.

Vaikinas įžengė į klasę ir plačiai nusišypsojo.
- Sveiki, - entuziastingai pasisveikino ir nuėjęs link savo suolo atsisėdo.
Nelabai norėjo jis literatūros, niekada nemėgo šios pamokos, bet viada sugebėdavo gauti neblogus pažymius žiūrint į tai, kad jis beveik niekada nesiruošdavo šiai pamokai.

-Labas. - pasisveikino Maya iš pradžių su Chitoge, o vėliau pakartojo tą patį žodį sveikindamasi su atėjusiu suolo draugu. Baigusi siuntinėti žinutes pasidėjo telefoną. 
Įėjus Harukai, po kelių sekundžių į klasę nešina segtuvu ir keliomis knygomis įsiveržė mokytoja. Ji labai nustebo, kad klasėje sėdėjo vos septyni mokiniai. Nuėjusi į klasės priekį, pasidėjo daiktus ant tribūnos ir prakalbo stovėdama šalia jos:
-Labas rytas. - pasisveikino su mokiniais. - Mane jau pažįstate, esu Anya Aruji, jūsų literatūros mokytoja.
Ji atsistojo už tribūnos ir pavarčiusi savo atsineštą segtuvą tęsė savo kalbą:
-Sąraše jūsų yra 34. - suraukė antakius. - Kodėl jūsų čia tiek mažai?
Ji griežtai nužvelgė kiekvieną.
-Kas klasės seniūnas? - paklausė visų.
Maya nedrąsiai atsistojo ir stovėjo lyg styga:
-Aš. - pasakė lakoniškai.
-Ar buvote pas direktorę ir ar ji sakė jums pranešti apie pamoką klasės draugams?
-Taip. - Maya linktelėjo.
-Ar padarėte kas jums buvo liepta? - mokytoja kalbėjo taip pat griežtai kaip ir prieš tai.
-Taip. - mergina ir vėl linktelėjo mokytojai.
-Gerai. - atsakė ir pabandė raminančiai nusišypsoti Mayai, nes pastebėjo, kad ši įsitempusi. - Galite sėstis.
-Ačiū. - padėkojo Maya ir kaip galėdama greičiau ir tyliau atsisėdo.
-Gal nutiko kažkas ypatingo, kad jūsų čia tiek mažai? - paklausė mokinių jau kiek labiau atsipalaidavusi mokytoja.

-Gal dar neprabudo, miega, arba šiaip neina į pamoką,- visiškai nekreipdamas dėmesio į mokytojos rimtumą sumurmėjo.

- Turbūt sueis vėliau, pas mus mokiniai dažnai vėluoja, - pasakė iš suolo stengdamasis nuraminti mokytoja. Bekalbėdamas su mokytoja prisiminė vieną svarbų dalyką, prasidėjo pamoka, o jis nei sąsiuvinio, nei tušinuko, nieko nepasiemė. Šaltas prakaitas nubėgo per jo žandą. 
- Tikiuos mokytoja nebars, - suraukęs akis pamąstė. Vis gi ne jis kaltas, kad pamiršo, na, bent jau Inugamis taip galvoja.

Aika iškart pakėlė galvą kai pro duris įžingsniavo mokytoja. Ir ši iškart turėjo visą merginos dėmesį - visų pirma dėl to, kad literatūra buvo jos ko gero mėgstamiausia pamoka. Ankstesnėje mokykloje tai jai sekėsi puikiai, tikėjosi kad taip bus ir čia, o ir ši mokytoja nenuvils. Akimis klajojo nuo klasės seniūnės, iki mokytojos, tarp kurių įvyko trumpas pokalbis. Apsidairiusi darsyk suvokė, kad jų tikrai mažai. Gerokai mažiau, negu tada, jos pirmojoje pamokoje. Tik gūžtelėjo pečiais, taip tarsi atsakydama į mokytojos klausimą, ir pati vėl atsisėdo tiesiai. vis dar žaidė tušinuku tarp pirštų, laukdama kol pamoka prasidės.