Koridorius

Haruka išgirdo, kad kažkas sunkiai krito ant žemės, atsisukęs pamatė, kad nepažįstama mergina guli ant žemės nejudėdama.
- Ei! Nešam ją į kambarį, kad ir mano, taip ir maniau, kad jai reikia pagalbos! - stresuodamas rėkė jis

Chitoge ėmė panikuoti, kai mergina nualpo.
Ką daryti? Ką daryti? Ką daryti? Ką daryti? - mintyse šaukė. Mintis nutraukė vaikino balsas.
-N...ne! - paprieštaravo Haru.
-Reikia nešti ją pas s...seselę. - net sumikčiojo pasimetusi mergina ir žiūrėjo į visus vaikinus paeiliui. Ji viena pati tikrai nesugebės pakelti Lunos.

-ups sorry
Supratęs, kad padarė klaidingas išvadas iškėlė rankas į viršų lyg pasiduodamas.
-tiesiog ji kažkokia keista ir lengvai užgaunama. O jūs atrodėt lyg dar prisidėtumėt prie mano ją išgazdinimo..
Sukrizeno prisipažindamas, kad kaltė čia jo didžiausia ir nusisuko link ten, kur nuėjo Luna.
-gal vis tik jai bus viskas gerai... jei eisit pažiūrėti, Hira davė tepaliuką nuo sumušimų.
Ištiesė tepaliuką delne. Kaip tik tada išgirdo Luną ir į ją dar kartą atsisuko. Instinktyviai pripuolė prie merginos ir ją sugavo dar pilnai nenugriuvus ant žemės. Pakėlė ant rankų.
-kur tavo kambarys?
Pasiklausė Haru

Haruka pirštu parodė į antrą B kambarį.
- Va, čia yra mano kambarys, - nieko nelaukęs jis pribėgo prie durų ir jas atidarė. - Chitoge, tu geriau pakviesk seselę čia!
Haruka dar nebuvo tokioje situacijoje, tad nežinojo, ką daryti. Tada atsisuko į Inugamį.
- Surask vandens ir atnešk. Greičiau!

Inugamis tik ką nusiramino, o jau vėl išdygo stresinė situacija. Kai ją pakėlė Lucas pirmą nieko nesupratęs kas Lunai nutiko nusprendė patikrinti pulsą - širdis plakė. 
- Whew.., - atsikvėpė, o tada išlėkė atnešti vandens.

(Haru ir Lucas kambariokai right?)

Chitoges kojos iš pradžių nereagavo, tačiau po kiek laiko ji sugebėjo pajudėti ir nubėgo seselės kabineto link.

Akimirkai stabtelėjo prie durų, kurias parodė Haruka. Čia juk jo kambarys. Pasitaiko... įnešė Luną į kambarį.

Įleidęs į kambarį Haruka nuėjo iš paskos. Duris paliko atidarytas, kad kiti žinotų, kur eiti

Su stikline vandens ėjo atgal į įvykio vieta ir pamatęs atidarytas duris nusprendė užeiti ten.

Inugamis ir Chitogė išėjo į koridorių.
- Buvo smagi ir gan.. Įdomi diena, tai.. Manau skirstomes, ar ne? - nusišypsojo ir apsisukęs ėjo iki savo kambario, - viso, Chi! 

- Na ir dienelė, - pagalvojo Inugamis. Šiandien jam buvo tiek smagu, tiek baisu, vien pagalvojus apie tai šiurpuliukai nueina per nugarą. Galiausiai juokdamasis kaip koks idijotas ėjo link savo kambario.

Išėjusi į koridorių ji lėtai ėjo link bendrabučio laiptų.

Išėjęs iš kambario vaikinas uždarė duris ir ėjo šalia Lunos. Jis net neįsivaizdavo, kuriame kambaryje ji gyvena, bet nieko nebeklausė, nes ir taip vos išmaldavo ją palydėti.

-Ugh..
Merginai beeinant jai suskaudo koja ir ji susvyravusi atsirėmė į vaikino petį, bet labai greitai atsistūmė atgal ir pasitaisiusi plaukus pradėjo eiti toliau.

Pajutęs, kad mergina į jį atsirėmė, jis susirūpino. Žinojo, kad ji turi sumušimų po to susidūrimo su Inugamiu, bet neįsivaizdavo, ar jai ką nors skauda ir ar jai reikia kokios papildomos pagalbos.
- Tu tikra, kad tau nereikia daugiau pagalbos? Mačiau, kaip eidama šlubavai, tad tau tikriausiai skauda koją, ar ne? - Haruka toliau rūpinosi Lunos būsena. Kas jau kas, bet jis tikrai neleis sužeistai merginai kentėti skausmą.
- Gal tikrai nori atsiremti į mano petį? Seselė sakė, kad jei bus kas blogai, ateitume pas ją, gal nori ten nueiti?

Krutino galva sakydama "ne". Ji vėl pradėjo judėti ir vėl suklupusi atsirėmė į Haruka. Ji jautėsi nepatogiai naudodamasi jo pečiu, kaip ramsčiu, bet neturėjo kito pasirinkimo. Kaip bebūtų keista tai buvo pirmas toks Lunos prisiglaudimas prie vyriškos lyties atstovo. Tai gi naudodamasis jo pagalba ji judėjo toliau kol pakilo laiptais aukštyn. Ten buvo vienos durys patekti ant stogo o kitoje pusėje palėpės kambarys su numeriu "1D".

Haruka nenorėjo versti merginos daryti tai, ko ji nenorėjo, tad tisiog ėjo šalia jos. Pats jis Lunos nelietė, leido jai pasiremti tada, kada prireikė. Jam buvo keista čia būti, nes niekada nebuvo užlipęs laiptais į viršų. haruką nustebino tai, kad čia išvis yra kažkoks kambarys.
- Tai tu gyveni čia? - jis paklausė, bet atsakymo nesitikėjo.
Priėjęs prie durų vaikinas sustojo ir pasižiūrėjo į Luną, kuri vis dar atrodė išvargusi ir silpna.
- Na, čia mūsų keliai išsiskiria, ar ne? Žinok, jei ko reikia, aš mielu noru padėsiu, - jis nusiįypsojo merginai,bet vėl suabejojo, kad sulauks atsakymo.

Mergina prieš vaikinui išeinant sugriebė jo ranką ir išraudusiu veidu tarė.
 -Ačiū.
Nuleidusi galvą ir švelniai paleidusi jo ranka ji tarė.
 -Mano vardas Luna.

Haruka nuraudo, kai mergina paėmė jo ranką ir padėkojo. 
- Aš Haruka. Malonu susipažinti, - jis vėl nusišypsojo. - Tai... susitiksim vėliau? Tikiuosi, viskas bus gerai. Jei ko reikės... Na, žinai, kur aš gyvenu.
Vaikinas šypsojosi, bet nenorėjo nekur eiti, kol ji neįėjo į kambarį.

Mergina kiek stenėdama nedrąsiai paprašė dar kai ko Haruko.
 -Em... amm... Ar galėtum man padėti?
Kiek nepatogiai pasijautė prašydama Haruko pagalbos jau dabar. Atidarius duris galima buvo matyti dar vienus laiptelius vedančius į viršų.
 -Aš nenorėčiau netyčia nukristi nuo laiptų ir pridaryti dar daugiau gėdos sau ir rūpesčių jums... Bet nemanau, kad sugebėsiu pakilti viena...
Nusuko žvilgsnį į šoną.

Jį kiek nustebino tai, kad mergina ar paprašė pagalbos.
- Aišku, kad padėsiu, tam čia ir esu, - Haruka nusišypsojo ir priėjo prie jos. - Remkis.
Jis laukė, kol Lun apasirems ir pradės eiti, nenorėjo jos nieur skubint. Vaikinas jautėsi kiek nepatogiai eidamas į merginos kambarį, bet visvien norėjo jai padėti užlipti.

Luna patogiai įsikabinusi į vaikiną ir pradėjo lipti į viršų.

Haruka ėjo šalia jos, neskubėjo, kad mergina neparvirstų.

Chitoge jau buvo nuėjusi į savo kambarį,kai čia atsirado Haru ir Luna.

Pavargęs jis nusileido laiptais žemyn ir ėjo link savo kambario. Jis vis dar galvojo apie Luną, kuri nebuvo panaši į bendraamžius. Kad ir kokia keista ji buvo, Harukai patiko su ja praleisti tas kelias akimirkas. Pagaliau priėjęs prie savo durų jis įvirto į savo kambarį.

Vaikinas išlindo į koridorių nešinas stikline. Niekur neskubėdamas jis ėjo link virtuvės, pamatė gulinčius Lunos piešinius, kiek toliau nuo jų gulintį pyragėlį. Jis surino piešinius, o vargšą skanymyną išmetė į šiukšlinę. Toliau nuėjo į virtuvę su stikline ir piešiniais rankose.

Nesiskubindamas Haruka lipo laiptais į viršų, jo veide švietė šypsena. Jis atsargiai nešė lapus bei neseniai karo lauke gulėjusio pyragėlio dvynį brolį. Priėjęs prie durų, virš kurių buvo parašyta 1D, jis mandagiai pasibeldė, palaukė kelias akimirkas, bet nesulaukęs jokio atsakymo atidarė duris ir pradėjo lipti laiptukais dar aukščiau.