Bendriko stogelis

First topic message reminder :


Nedidelis stogelis ant kurio galima patekti arba pro lauką arba pro bendro kambario antrą aukštą.

-Tche
Suraukė kaktą, kadangi vaikinas uždavinėjo per daug klausimų. 
-Turtinga merga tokia. Nematei? Mūsų bendrike gyvena. 
Pati nesuprato kodėl su juo iš vis į kalbas leidosi. Matomai per daug simpatiškas veidukas jo buvo, kad Erika taip pralaidžiai žiūrėjo.

-O kur jinai dabar? Jau senai ieškau knygos.
Sudomino vaikiną, iki tiek kad jis net pradėjo stotis ir artintis prie merginos veido.

Beartėjant vaikinui, Erika išplėtė akis.
-Per arti!
Išrėkė ir delnus uždėjus jam ant veido, stumtelėjo atgal. Tada pagriebė jį už rankos ir išsitempė su savimi.

Šį syk Kuroame duris atidarė gražiai, be staigių, triukšmingų judesių. Nužvelgė stogelį. Pamatė kažkokį didžiulį skudurą..o gal paklodę. Taigi. Nusprendė ją pasiimti su savimi ir nužygiavo link stogelio kampo. Ten atsirėmė, apsiklojo savo vadinamąja paklode ir nusprendė miegoti.
"Ech." Mergina lengvai atsiduso. "Šią naktį sau leisiu praleisti ir taip. Rytoj reikės aiškintis kur turėčiau eiti." Ji nusižiovavo, susigūžė ir pajutusi sapnų karalystės šauksmą užmigo.

Po kažin kiek laiko Kuro sunkiai praplėšė vieną akį. Tuomet po truputėlį ir kitą. Žinoma nusižiovavo. Išgirdo aplink čiulbančius paukščius. Dar keletą minučių taip ir toliau pasėdėjo savo vietoje ir nusprendė eiti paieškoti savojo kambario. Na, bent kol lygtais nebuvo atėjusi naktis. Ji atsistojo ir vis dar susisukusi į tą paklodę išklibinksčiavo pro stogelio duris.

Mira tyliai atidarė duris,bet ten nieko nebuvo. Ji giliai atsiduso,apsidairė ir susiradusi pavėsį atsisėdo jame. Merginai reikėjo atsigauti po per didelės vaistų dozės ir pagalvoti,ką veiks rytoj.
-Velnias-tyliai pasakė ir užsimerkė.

Yugis pamatęs kad kažkas sėdi pasistengė kuo tyliau uždaryti duris.Kuo tyliau jis artinosi prie merginos. Pamatęs kad ji drebą jis nusivilko savo švarkelį ir uždėjo jai ant pečių.
-Kodėl čia sėdi viena ? Nebijai apsirgti? - Smalsia jis paklausė ir atsisėdo šalia jos. " Ji atrodo gan miela ir paprasta. Tikiuosi nesupyks kad be jos sutikimo atsisėdau ir pabandžiau ją sušildyti" pagalvoja jis.

Pajutusi,kad ant jos pečių buvo uždėtas šiltas švarkas ir kažkas sėdi šalia,Mira atsisuko pažiūrėti,kas įvyko. Mergina pamatė labai simpatišką vaikiną ir jam nusišypsojo. Išgirdusi klausimus,ji šiek tiek pagalvojo ir atsakė:
-Aš jau ir taip sergu. Be to,man reikėjo šiek tiek tylos,todėl viena ir atėjau. Labai malonu,kad kažkas manimi rūpinasi.
Mirai patiko vaikino kompanija,ji pasijuto kaip namuose. O ir drebulys baigė praeiti.
-Aš Mira. O kuo tu vardu?

Pamatęs šypsena jos veide ir išgirdęs tokius žodžius negalėjo nesišypsoti.
-Yugis ,- mirkteli jai, ir apsižiūri aplinką - tikrai gražus vaizdas.
-Gal eime į virtuvę? arbatos padarysiu nenorėčiau kad dar daugiau apsirgtum, - atsistoja ir ištiesia jai ranką."Tikrai miela mergina" pagalvoja jis ,ir kažkaip Yugiui ji atrodė labai simpatiška.

-Mielu noru,-atsako Mira,paima jo ranką ir iš širdies nusijuokia.
Ji pati pirmą kartą išgirdo save taip juokiantis,taip lengvai ir nerūpestingai. Yugis tarsi prižadino tikrąją Mirą iš miego ir ji jautėsi taip nuostabiai.
„Koks fainas vaikinas,tokių reta dabar“ pagalvojo mergina ir dar meiliau nusišypsojo.

Yugis tiesiog stovėjo vietoje ir žiūrėjo į Miros akis pasijautė kaip įtauktas į jas po minutės atsipeikėjo:
-Kokios gražios tavo akys -vis dar žiuri jai į akis.
- Eime ? - šypteli jai ir pakreipia galvą. Yugis vis dar negalėjo atsigrožėti Miros akim tad vis dar į jas žiūrėjo.

-Ačiū,labai malonu,-ištarė Mira ir išraudusi šiek tiek nuleido galvą.
-Galime eiti,virtuvėje bus šilčiau,-pasakė mergina ir vis dar laikydama Yugio ranką pasuko link išėjimo durų.

Yugis kažkaip jautėsi keistai kai Mira laikė jam ranką bet kažkaip malonu buvo. Jis paleidžia Miros ranką atidaro duris ir nusilenkė:
-After you madmozel ,- Yugis nusijuokė ir atsistojo ir laukė kol Mira įeis juk "Juk nemandagu būtų eiti tiesiai nelaukiant jos".

-Thank you,- atsakė Mira,dailiai pritūpė atsakydama į nusilenkimą,nusijuokė ir įėjo pro duris pirma.

Pro duris po truputėlį įslinko Kuro su Azuma, sekančiu paskui ją. 
Mergina žengusi vos porą žingsnių pro duris sustojo, iškėlė rankas, pakėlė galvą į viršų ir giliai įkvėpė oro į plaučius.
"Kaip čia gera! Pažiūrėk į dangų~"-danguje matėsi daugybė mažų žvaigždelių. Tiesiog žvaigždynai. Visgi bendrabutis ir jų mokykla buvo geroje vietoje. Kai naktys buvo giedros aiškiai matėsi visas dangaus grožis.

Vaikinas bežiovaudamas užsižiūrėjo ir ne smarkiai įsirėžė į merginą.
Taip atsirėmęs į merginą sumurmėjo kažką , bet to nėjo suprasti.
- Iš tiesų labai gražu, - džiaugdamasis ir pats grynu oru uodė viską, labiausiai pačią merginą, kurios kvapas būtent tokioj aplinkoje ypač išryškėjo.
Tik tada pakėlė akis į dangų, kur tikrai buvo gražu, Azu net spėjo galva apsisukti , tačiau pagaliau susigaudęs vaikinas padėjo termosą ant žemės.
Kadangi buvo su marškiniais juos nusirengė, aišku liko su maškinėliais, padėjęs marškinius prie stogo krašto kur buv galima atsisėsti pakvietė merginą:
- Gal prisidėsi?

Išgirdusi vaikino žodžius linktelėjo.
"Mielai."-nusišypsojo ir nuleidusi rankas, vis dar žiūrėdama į dangų po truputį atkeliavo iki Azu. Nors ir atkeliavo iki jo, vis dar stovėjo. Sėsti tarsi net neketino. Jai labai patiko žvaigždės. Kiekvieną kartą į jas pažiūrėdama ji jautė vis didesnę palaimą.

- Prisėsk,- tiesiog švelniai paraginęs pasisodino sau ant kelių.
- Matau tau patinka žvaigždės,- apkabinęs per liemenį merginą pasakė.
Pats užvertė galvą į dangų, panašu jog rami ir giedra naktis vaikinui patiko.

"Ah. Aš juk sunki."-nukreipė žvilgsnį į Azu ir kiek susigėdus tarė, kai šis ją pasisodino ant kelių.
"Dievinu jas.. jos taip.. atpalaiduoja, įtraukia.. leidžia svajoti.."-jau kažkur tarp savo minčių paklydusi šnekėjo Kuro.

Paglostė merginos plaukus
- Baaaka-chan, visai ne, - pakrutino kelius be problemų, patiko vaikinui kadangi merginos minkštas užpakalis švelniai buvo įsirėmęs į šio kelius.
Klausydamasis šios kalbų ir pats vaikinas užsisvajojo, nejučiomis užsimerkė.

Pajuto eilinius šiurpuliukus lekiant kūnu kai vaikinas paglostė šios plaukus.
"Na, jei jau taip tikini..tebūnie."-linksmai nunusišypsojo, padėjo galvą ant vaikino peties ir vėl pakreipė žvilgsnį žvaigždžių link. Ji svajojo. Kūrė įvairius piešinius savo galvoje.

Būtent tokioj pozoj vaikinas toliau glostė nejučiomis plaukus ir savaime ją labiau prispaudė prie savęs. 
Atrėmęs galvą į merginos šona Azu peržvelgė ją dar kartą:
- Manau mums nei arbatos nei maisto to nereikia, - nusijuokė šis.

Tie lakstantys šiurpuliukai.. kuo toliau tuo labiau Kuro jautė, kad prie jų baigia priprasti. Jie darėsi net visai malonūs.
Tačiau vaikinui paminėjus maistą ji staigiai pašoko. Kitaip tariant puolė ieškoti maisto, kad ir kaip juokingai tai galėjo pasirodyti.
"Ačiū, kad pirminei. Aš juk taip norėjau kažko."-taip pat nusijuokė. Pasiėmė bananą, ji nusilupo ir pradėjo neskubėdama valgyti.

Merginai pašokus vaikino galva nevalingai smigtelėjo į priekį, kadangi prarado atramą.
Iš lėto pramerkdamas akis šis nužvelgė visą horizontą , o tada jo akys sustojo ties raudonplauke.
- Negi pamiršai, kad nori?,- juokdamasis atsistojo , prisidengęs burną nusižiovavo ir nuslinko link termoso.
- Gal arbatos?,- pripylęs puodelį kilstelėjo jį Kuro pusėn

"Man lyg būsiu tai pamiršusi."-juokdamasi atsakė šiam. Suraitė visą bananą. Po akimirkos kiek pakilo vėjas ir iš ties, dabar arbata galėjo jai labai praversti.
"Mielai priimsiu jį. Ačiū."-mergina atsisuko į Azu ir paėmė iš jo puodelį. Tada šiltai nusišypsojo jam. Arbata buvo maloniai šilta. Jau vien šylantys delnai vertė ją jaustis gerai.

Ji užlipo ant stogelio, pamačiusi žmones sutriko, nes tikėjosi pabūti viena. Hirata nubėjo į kitą pusę nuo žmonių ir atsisėdo ant stogo krašto. Iš tašės išsitraukė ausines telefoną ir kažkokį alkoholinį gėrimą
-Gal tai padės man nusiraminti.
Jos ašaros krito žemyn nuo stogo, ir ji negalėjo jų suvaldyt. Hira pati nežinojo, kas jai dedasi.