Virtuve

First topic message reminder :

Ateina kartu su Kyuu
-Na, pasirodo, kad tokia patalpa čia egzistuoja. - pergalingai nusišypso ir pradeda dairytis po spinteles ir lentynas

Atėjusi apsižvalgė. Virtuvėje buvo  nei gyvos dvasios. Tad nuėjo prie šaldytuvo, ten pasinarše. Nuėjo prie spinteliu ten irgi pasinaršė.
- Hmm...ką čia pasigaminusi skanaus....gal blynu? - Pasakiusi, pažiūrėjo ar yra to ko reikia. Susiradusi visus produktus atsiduso ir pradėjo gaminti. Yuki ištikruju nelabai mėgo gaminti, bet kai nori valgyti nieko kito ir nelieka.
Paėmė dubenį, jame išplake kiaušinius su cukrumi. Tuomet į plakinį supile kefyrą.
Kitame dubenyje miltus sumaiše su cinamonu, kepimo milteliais ir druska. Supyle kefyro ir kiaušinių masę į miltus ir išmaiše. Sviestą išlyde ir supile į blynų tešlą. Išmaiše.Paskui įkaitino keptuvę ir kepė. Pile vieną didelį blyną arba kelis mažesnius. Iškepusis sudėjo juos į didele lėkše ir vuolia.
Truputi atsipusdama pasigrožėjo savo gražiais ir skaniai kvepiančiais blynais. Nusišypsojusi nuėjo pasiimti lekštės ir sirupo. Atsisėdo prie stalo, skaniai pasimėgaudama valge savo blynus.
- Šį karta tikrai pasistengiau. Nuostabiai skanus blyniai. - Pasakius sau toliau valgė su pasitenkinimu.

Dairydamasi aplink į virtuvę atėjo ir Kuro. Tuomet ji pamatė nepažįstamą merginą. Kadangi jos nepažinojo pradžiui nusprendė atsidaryti šaldytuvą ir nužvelgti ko gero ten yra. Tačiau nieko gero ten nepamatė. Ji uždarė šaldytuvo dureles ir atsiduso. "Po galais, taip nenoriu nieko darytis.."-niurzgėjo po nosim. O dar tie nepažįstamosios blynai. Jie taip gardžiai kvepėjo ir viliojo Kuro alkaną kūną.

Yuki tiek įsijautusi ir pasinerusi į blynu karalyste valgė, kad net nepastebėjo kaip atejo mergina. Išgyrdus kaip užsidarė šaldytuvu durelės tik tada atkreipe dėmesi ir net kruptelėjo ir vos neužspringo iš nežinia ko išsigandusi. Truputi pakosejus nužvelge mergina. Išgirdusi vos ką suniurzgėjo po nosim mergina, pasižiūrėjo į iškeptus blynus. Paskui į mergina, bet jau su šilta ir miela šypsena.
- Hey! gal norėtum pasivaišinti? Blynu tikrai užteks mums abiem. - linksmai pasakius nusišypsojo.

Azuma užuodęs labai pažįstamą kvapą atslenka čia. Vaikino akys sublizga, jo uoslė neapsiriko, taip jis užuodė būtent merginas , na ir blynus, tačiau su niekuo nesumaišys pavasario metu skleidžiamo merginų kvapo, kuris tiesiog jam gali užgniaužti visus kitus pojūčius.
Nusišypsojęs šis prieina prie jų.
- Sveikos!- prisėdęs šalimais Yuki pasisveikina.

Pamačiūsi vaikina, nužvelge ir nusišypsojo.
- Sveikas. - pasisveikinus pasižiūrėjo į blynus galvodama ar dar įmti viena, bet nebesinorėjo jau, nes buvo jau pilnai privalgiusi. Bet blynu dar buvo nemažai tai sugalvojo pasiūlyti ir vaikinui, nes jei atėjo į virtuve gal taip pat alkanas.
- Tikriausiai alkanas? jei nori ir mėgsti blynus imk, vaišinkis, kol neušalo. - draugiškai pasakius, atsilošė ir atsireme alkūne į stalą.

- Žinoma, - nusišypsojo vaikinas ir pasilenkė arčiau merginos. Braukdamas savo pirštais per merginos dilbį šis keliavo plaštakos link. Pasiekęs tikslą jis švelniai " pasiskolino" šakutę, ir smeigė į vieną blyną, kuri galiausiai nukeliavo prie Azu lūpų. Šis ėmė jį valgyti, buvo iš tiesų skanu, trūko tik klevų sirupo, mintyse tas sirupas tekėjo ne ant blynų, o ant pusnuogės mergaitės it krentantis krioklio vanduo pradėdamas kelią nuo kaklo ir leisdamasis krūtine iki juosmens ir dar žemiau. Tokios mintys buvo kasdienybė vaikinui, todėl iš šono niekas jau nebegalėjo įtarti, kas šio galvoj dedasi.
- Labai skanūs! Tavo kept?,- baigdamas laižyti šakutę šis paklausė , tačiau nepamiršo akimis peržvelgti esančios ir antros personos.

Kuro apsidžiaugė išgirdusi jog taip pat gali skaniai pavalgyti. Jos akys tiesiog sublizgėjo. Atrodo, lyg iš niekur, pas ją rankose atsirado šakutė ir mergina smeigė tiesiai į vieną blyną. Šį ji tiesiog pasigardžiuodama sulapnojo. Tada prisiminė, jog bus veikiausiai ne itin mandagiai pasielgusi.
"AČIŪ!"- gan garsiai ištarė. 
Tada sugebėjo pamatyti ir šalimais nepažįstamosios sėdintį kažkokį vaikiną. Kuro nužvelgė juos abu ir nusprendė susipažinti. 
"Aš čia nauja, taigi nieko nepažįstu.. ką manot apie susipažinimą?"-nusišypsojo. Jai buvo gan sunku rinkti žodžius, mat visiškai nemokėjo pradėti pokalbių su naujais žmonėmis, tačiau Kuro bandė,-"Aš Kuroame, tačiau galit mane vadint tiesiog Kuro. Malonu susipažint! Beje, šitie blynai pasakiškai skanūs!"
Šakutė nejučia pasmeigė dar vieną blyną.

Džemperio kišenėje gan stipriai suvibravo Kuro telefonas. Ši neskubėdama pamėgino jį išsitraukti ir mestelt akį. Matomai 1-A klasei vyko pamoka. Ar Kuro į ją norėjo? Nelabai. Bet tai juk pirmoji diena.. Ji nesugebėjo apsispręsti ar jai ten verta eiti ar ne. "Ech, vėliau.."-pagalvojo mintyse ir atgal į kišenę įmetė savo telefoną.

Baigęs valgyti blyną norėjo pasmeigti dar vieną, tačiau visas dėmesys nukrypo į merginos , kuri sėdėjo šiek tiek toliau nuo Azumos.
Ausys ėmė klapsėti , kai šioji prabilo, balsas vaikiną būtų pakerėjęs dar labiau , tačiau šiam patiko ir merginos išvaizda. Nusišypsojęs pastūmė lėkštę su blynais .
- Koks gražus vardas, - pasakė jis ir atsisėdo arčiau Kuroames.
- Mes visi čia naujokai, - pridūręs pasirąžė ir ištiesė merginai ranką:
- Aš Azuma Seito,  malonu susipažinti,- akimis tyrinėjo ne tik merginos išvaizdą, bet ir spėjo į akis įsiskverbti.

Mergina dabar jau šypsojosi daug nuoširdžiau. Ji džiaugėsi žinodama, jog Azuma draugiškas. Na, ar bent taip jai atrodė. Tuomet trumpam padėjo šakutę su pasmeigtuoju blynu į lėkštę.
"Um, ačiū. Ir.. taip. Pasikartosiu. Man taip pat malonu, hmm..Seito-kun? Smagu žinoti, jog aš ne viena."- ištiesė savąją ranką ir lengvai paspaudė jau ištiestą Azumos. Kuro žiūrėjo tiesiu, tyru žvilgsiu vaikinui į akis.

Išgirdęs tokį kreipinį šis ėmė plačiai šypsotis, netgi nusijuokė:
- Dar niekas manęs taip nevadino,- gaudė merginos žvilgsnį kiekvieną akimirką. Azu mėgo bendrauti  , o ypač su merginomis, atrodo, ši panelė komunikabili , tad dar lengviau bus.
- Klausyk, kokioj tu klasėj?,- paklausė jau kurdamas ateities planus, vaikinas viduje stengėsi nesielgti skubotai ir sulaukti savo akimirkos.

"Ah, galbūt norėtum būti kažkaip vadinamas?"- susigriebė paklausti po to, kai vaikinas nusijuokė. Kuro nebuvo tikra. Ar gali ji vadinti jį taip ar ne? Galbūt jam tai nepatiko? Keletas tokių klausimų nedavė ramybės. Tas kartais išlendantis neužtikrintumas..
"O dėl klasės tai.. 1-A maniškė.Tik dar iš ten nieko nepažįstu.. O tu iš kurios būsi?" - pasidomėjo, vis dar stebėdama vaikino žvilgsnį.

- Manau gali mane vadinti tiesiog Azuma, - ištarė vardą paraidžiui , su kiekviena raide vis pasilenkdamas arčiau merginos veido. Priartėjęs šis nusišypsojo ir atsitraukė atgal. Akys nužvelgė merginos lūpas, nesąmoningai įtempė savąsias ir perbraukęs liežuviu vėl ėmė kalbėti:
- Šaunu!,- dar labiau priartėjo prie merginos, - Mes Klasiokai, - patenkintas pasakė ir permetė ranką per merginos petį, stengėsi tą daryti kuo subtiliau ir neišgąsdinti jos.
- Keista , jog mes čia vieninteliai, negi pamokos jau prasidėjo?,- laisva ranka švelniai bakstelėjo šiai į žandą, tarsi tikėdamasis, jog ši žinos atsakymą.

Vos vaikinas prisilietė prie šios pečių ji pajuto kūnu lekiant mažus, švelnius šiurpuliukus. Tai jai jau buvo įprastas jausmas, mat vos kažkas priliesdavo merginos pečius ar plaukus tie šiurpuliukai pasileisdavo bėgioti. Trumpam žvilgtelėjo į Azumos ranką. Tie šiurpuliukai. Keistas jausmas. Iš dalies malonus, iš dalies ne. Kuro nė kiek neišsiduodama stengėsi su jais susitaikyti.
"Hmm. Azuma. Iš ties šaunu! Dabar bus smagiau ten nueiti."-šyptelėjo.
Kai vaikinas bakstelėjo šiai į žandą Kuro vos matomai raustelėjo ir prisiminė apie ne itin seniai atėjusią žinutę.
"Kalbant apie pamokas! Neseniai gavau žinutę, jog šiandien bus meninio lavinimo pamoka. Tiksliau.. lygtais ji jau vyksta. Tačiau neesu tikra dėl to, ar noriu ten eiti."-švelniai nusijuokė.

Užsukęs virtuvėn pamatė, ten sėdint keletą žmonių, kurie šnekučiavosi ir valgė blynus. Kadangi nei vieno iš jų nepažinojo, tai daug dėmesio jiems ir neskyrė. Iš karto nuėjo prie dujinės ir pradėjo išsikraudinėti produktus ant gretimo stalviršio. Kai viską padarė, nusiplovė rankas ir pradėjo paruošiamuosius darbus, savo mėgstamiausio patiekalo - lazanijos, gamybai.

Visą laiką nenutraukė akių nuo merginos, ši jam pasirodė labai patraukli. Ranka , kuri buvo ant merginos peties ėmė glostyti šiai už ausies, švelniai išlėto bėgioti ėmė ir pirštai.
Azuma šypsojosi ir buvo patenkintas esama padėtimi, vaikinui netrūko dėmesio ir vaikystėje, bet, būtent, dabar susipažinęs su šia nauja fantazijų kaltininke šis ėmė iš naujo pergyventi ir džiaugtis visais pojūčiai bei tvyrančia seksualine įtampa, kuri jį kildino į dangų.
- Meninis lavinimas?,- laisvoji ranka atsidūrė ant merginos šlaunies, akimirką atrodė, kaip apmirusi - nejudėjo.
- Nemėgstu pamokų, o manau mums ir čia visai neblogai, aišku galima ir aplinką pakeisti,- nusijuokė šis ir padėjo galvą merginai ant peties.
- Nemanai?,- pakėlęs savo mėlynas, dideles akis paklausė.
Akies krašteliu stebėjo ir atvykėli, tačiau tik akimirkai, visas dėmesys buvo skirtas merginai.

Pabaigęs paruošiamuosius darbus, įjungė orkaitę ir į kepimo skardą pradėjo sluoksniuoti ingredientus. Jis jau įsivaizdavo kaip tai bus skanu. Viską susluoksniavęs ir uždengęs folija, palaukė kol įkais orkaitė ir įdėjo savo kūrinį kepti. Tuomet prisėdo ant kėdės, atokiau nuo kitų esančių virtuvėje ir užsisvajojo apie tai kaip valgys nuostabiąją lazaniją.

Mergina dabar išraudo taip, kad galėjai drąsiai tai matyti. Azumos ranka ant šlaunies ją vertė jaustis nekaip. Anksčiau minėti šiurpuliukai toliau sau lakstė per kūną.
"Ummm.."-pasižiūrėjo į jo ranką ir nusprendė jos atsikratyti. Taip ir padarė. Tada švelniai prilietė savo kaklą pirštų galiukais ir nusuko žvilgsnį žemėn. Tačiau keistai leido vaikinui laikyti galvą šiai ant peties.
"A-Azuma, atsiprašysiu, tačiau tai verčia mane raudonuot."-suglumusiai tarė ir sugebėjo neatsakyti į jo klausimą. Taip pat pagaliau atkreipė mažą dėmesį ir į atvykėlį netoliese. Kuro mąstė, jog būtų visai smagu susipažint ir su dar vienu žmogumi. Taip pat pastebėjo jog šalimais sėdinti mergina jau gan ilgokai tylėjo.

Pastebėjo šios tokią reakciją ir maloniai ją sutiko, visgi, parodė savo tikrąsias spalvas šioji mergina.
Ranka praradusi savo patogią vietą, grįžo prie vaikino smakro.
- Manau tai tu mane turėtum versti raudonuoti, - besišypsodamas šis atsakė, kiek labiau pabandė patogiau atsiremti, visgi buvo ir kita vieta kur būtų mieliau galvą padėjęs, bet jau ir taip užmiršo , kad aplink egzistuoja ir kiti žmonės.
- Ir beje, tau tinka, - galiausiai atsitiesęs vos per kelis centimetrus nuo jos veido pasakė ir įkvėpęs atsitraukė šiek tiek, kad mergina nesijaustų itin nepatogiai, tačiau vis dar buvo labai arti. Mėgo tokį artumą, ypač tada kai ore galėjo pajusti sklindančią energiją ir viską ką tik pati merginą išduoda. Azuma akys nusidažė gražia, merginos skruostų skleidžiamo raudonio ,spalva, kuri  atsispindėjo kaip nuo veidrodžio, jo akyse, matėsi, jog ne šiaip žiūri į šią.

"Man tinka? Tave raudonuot..?"-dabar ji dar labiau sutriko. Kuro pažvelgė vaikinui į akis, bet greitai daugiau nei pusę veido užsidengė rankomis. Mergina nenorėjo, kad kažkas šią matytų raustančią. Ji jautėsi keistai. Nebūdingai jai pačiai. Mėgino surikiuoti mintis ir emocijas bei vėl tapti ta pačia Kuro, kokią pati pažinojo.
Pasirodo ji netgi ne itin jautė kaip arti yra Azuma. "Leisk paklausti, o kodėl tu turėtum raudonuot?"-tyliai, vis dar slėpdama veidą paklausė. Smalsumas. Kas dar šio klausimo kaltininkas galėtų būt.

Azuma su kiekvienu šios fantazijų viešnios žodžiu vis labiau ėmė šypsotis, o ta kreiva šypsena tiesiog klastingai bandė įveikti merginą ir jos nuostabias akis.
- Na , o kam dabar taip daryti?,- paklausė jis,prigludęs arčiau merginos ausies, pro kurią keliais milimetrais praskriejo šio liežuvėlis nors kartą ir sugebėjo "užkabinti". Azuma buvo patenkintas, atrodo merginą šis pažins tikrai artimiau ir ne tik charakterį, vien šios kvapas , kuri jis užuodė prigludęs prie ausies buvo kerintis, o ką jau kalbėti apie jos odos skonį.
Vaikinas nenorėjo , jog ši ir toliau dengtu savo veidą, tas raudonis buvo emocija, gal viena iš tų, kurias Azu tikrai galėjo įvertinti ir nepasitelkdamas savo "pervertiškumo" skalės.
Koketuotojo rankos greitai rado merginos rankas ir ėmė kilti vidine jų puse link plaštakų iš lėto vis pakutendamos, galiausiai sustojo ties jomis. Švelniai patraukė jas nuo veido.
- Įsižiūrėk ir į mane, turėtų ir taip būti aišku, - jau laikydamas merginos rankas šypsojosi.
- Bet jeigu tau sunku - aš pasakysiu, - ėmė artėti vėl iš lėto ir nuslinko link šios kaklo:
- Vien tavo būvimas šioje patalpoje prikausto mano dėmesį, vienas tavo žvilgsnis - gali įveikti bet ką , tikiuosi tu tą suvoki, - lyg koks poetas kalbėjo šis pakštelėdamas į kaklą ir išlėto grįždamas į merginos akių lygį.
Jis pasitikėjo savimi, ji jam patiko, tą aiškiai rodė, o drovimas tarsi lobis, kuris pasitaiko tik kelis kartus per gyvenimą, tokios progos negalėjo praleisti.

Kuro akys išsiplėtė kai Azuma pakštelėjo jai į kaklą. Mergina išraudo tik dar labiau. Viskas ką vaikinas darė jai buvo per greita. Tai iš dalies ne tik ją glumino, bet galbūt minimaliai ir erzino. Juk jie buvo beveik nepažįstami. Jos vidaus jis nė nepažinojo. Būtent tai ją tikriausiai smarkiausiai ir trikdė, mat Kuro labiausiai dievino platonišką jausmą. 
Gan lengvai iš vaikino rankų išlaisvino savąsias ir priglaudusi jas prie Azumos krutinės švelniai jį atstūmė. 
"A-Atleisk, bet.."-Kuro papurtė galvą ir pažvelgė šiam tiesiai į akis. Ji niekaip nesugebėjo suprasti kuo galėjo jam patikti. Visa tai buvo keista.

Azuma buvo iš tų , kurie sakė tai ką galvoja , galėjo tikrai perlenkti lazdą, tačiau rizikuoti buvo verta.
Dar kelias akimirkas pasimėgavęs šis buvo gražintas į realybę, kuri nebuvo tokia atšiauri, nors ne viskas buvo taip gražu , kaip ten - kažkur kitur.
Vaikino judesiai visad buvo labai subtilūs ir vos pajuntami, tarsi katinas norėjo jau šiauštis, kai panelė išsilaisvino, tačiau juk natūralu , kad ji taip reaguoja.
- Viskas gerai, - pridėjo jai pirštą prie lūpų, - Nereikia nieko daugiau apie  sakyti, aš suprantu, - nusišypsojo ir nulenkė galvą tarsi jausdamas kaltę dėl savo tokių veiksmų.
- Visgi savo žodžių nesigailiu, - atsitiesė šis ir kiek pasirąžė. Šypsena iš veido nedingo , ji darėsi dar didesnė, mergina pasirodė jam kaip iššūkis ir gal pirmą kartą per tiek laiko kažkas jį sudomino labiau nei tik išvaizda.
- Kadangi jau ir taip prikalbėjau tokių dalykų, geriau papasakok, kodėl būtent šią mokyklą pasirinkai?Papasakok ką nors apie save daugiau, - pasirėmęs ranka į stalą nenutraukė akių nuo panelės.

Mergina lengviau atsikvėpė. Trumpam užmerkė akis, nurimo ir neilgai trukus vėl jas pramerkė. Iš viso to raudonumo beliko tik tas vos vos matomas. Ji džiaugėsi grįžusi į savo normalią savijautą. 
Atmerkusi skaidrias akis toliau ėmė stebėti ir tyrinėti vaikiną. 
"Hmm.. Džiugu, jog supranti mane."- švelniai nusišypsojo jam.
Išgirdusi jo klausimus Kuro susimąstė. Kiek pagalvojusi galiausiai tarė: "Dėl šios mokyklos..na, iš esmės ją pasirinkau vien dėl to, jog teko girdėti apie tai, kad ji kitokia. Jog skiriasi kažkuo nuo tų paprastų, eilinių, į kurias nė kiek nesinori eiti. Nėra kažkokios itin didžiulės istorijos tame. O tu? Dėl ko pats nusprendei būtent čia atvykti? Ir dėl pasakojimo apie save.. nelabai moku pradėti to.. lengviau būtų jeigu pasakytum ką būtent norėtum apie mane sužinoti."
Visą tai Kuro sakė gan tyliai, be kažkokių emocijų. Tada atsiminė dar kai ką ir jau garsiau bei linksmiau prasitarė: "Kita vertus! Esu baisiai išsiblaškius! Ir retsykiais supykusi galiu panaudoti jėgą. Turiu dėl to perspėti, kad paskui neišsigąstum ar nesupyktum."-kiek nusijuokė.

Matydamas, kad merginą palieka ją seniau užplūdęs jaudulys , Azu ir pats kiek atsikvėpė, nors ta įtampa šiam labai patiko.
Klausėsi visko ir nepraleido nei vieno žodžio , viskas buvo išgirsta ir suprasta vaikino ausys klapsėjo jau bekalbant, o akys visą laiką žiūrėjo į merginos akis ar tai į lūpas, žodžiu, viską ką galėjo regėti jo mėlynos didelės akys. Susimąstė dėl šios mokyklos išskirtinumo , jam ji neatrodė kažkuo išskirtinė, gaila, kad čia ne merginų buvęs internatas ar kažkas panašaus, būtų iš tiesų įdomiau.
- Na man aš nežinau, turbūt iš neturėjimo ką veikti, - nusijuokė šis, - iš tikrųjų aš galėjau toliau būti mokomas privačių mokytojų, tačiau iškeliavus mano tėvams - sugalvojau kažką naujo pabandyti, - kalbėjo labai ramiu tonu tačiau akys rodė kai ką kitą.
Jau buvo bepravėrąs vėl savo burną , tačiau merginos replika apie save ją sustabdė.
- Na gal ir esi išsiblaškius , bet mano vardą bent pameni?,- juokdamasis vėl palinko arčiau, akys pažaibavo tarsi norėdamas iškelti šiai iššūkį:
- Beje, aš pratęs, tikiuosi sugebėsi mane nustebinti, - į šios įspėjimą atsakė būtent taip, juk ir pas jį draugių ir įvairių merginų buvo, kurios toli gražu ne mergaitiško elgesio.
- Jeigu pykdysiu turėsi man pasakyti, gerai?,- bakstelėjo vėl į šios žandą.

"Hmm.."-priglaudė savo rodomąjį pirštelį prie apatinės lūpos-"privatūs mokytojai.. spėju, jog turi sukaupęs nemažai žinių, eh? Ar tave taip mokytis vertė tėvai? Kuo apskritai labiausiai domiesi?"-susidomėjusi ėmė klausinėti. 
"Ir ah, visa laimė, tavąjį vardą dar prisimenu."-mergina nuleido pirštą nuo lūpos ir šyptelėjo. Kai Azuma bakstelėjo šiai į žandą, šiek tiek papūtė savo lūpas.
"Na, neketinu stebinti, tačiau.."-taip pat kiek palinko jo link, po truputį keldama abi savo rankas link vaikino veido ir švelniai, rodomaisiais savo abiejų rankų pirštais, spūstelėjo jo žandus,-"...bus matyt."
"Beje, jeigu pyksiu...manau tu tai pamatysi arba pajusi ir be mano sakymo."-šiek tiek sukikeno iš vaizdo priešais jos akis.